Julius Sabatauskas. Valdantieji gyvena savo atskirą gyvenimą – jų nejaudina nei Izraelyje įstrigę, nei po langais streikuojantys žmonės

Bombarduojamame Izraelyje įstrigę lietuviai, streikuojantys mokytojai ir pareigūnai, be medikų liekančios ar uždaromos gydymo įstaigos – tai tik keletas pavyzdžių, rodančių valdančiųjų požiūrį į žmonių poreikius. O kiek dar tokių situacijų kasdieniame gyvenime – bet tai, kas daugeliui žmonių bado akis ir širdis, valdantiesiems nebeįdomu: jie gyvena savo atskirą gyvenimą. Nors per rinkimus konservatoriai ir liberalai žadėjo kiekvienu pasirūpinti ir kalnus nuversti.

Prasidėjus karui Izraelyje, čia viešėję lietuviai įvairiais kanalais šaukėsi pagalbos. Buvo skaudu klausyti žmonių pasakojimų, kaip jie bandė susisiekti su Lietuvos ambasada ir kitomis tarnybomis, bet išgirdo atsakymą, kad turėtų kreiptis darbo dienomis.

Ištikus nelaimei, juo labiau karui, pagalba reikalinga nedelsiant, čia ir dabar. Atsidūrusieji karo apimtame Izraelyje matė, kaip Lenkijos, JAV ir kitų valstybių lėktuvai skubėjo gelbėti savų piliečių.

Tuo metu mūsų „atsakingoms“ tarnyboms ir sprendimus priimantiems politikams labai nesinorėjo nutraukti savaitgalio poilsio dėl tokių „niekų“ kaip žmonių gelbėjimas iš karo zonos. O prasidėjus darbo savaitei, pagaliau atsigavę po turiningo savaitgalio, valdantieji po ilgoko blaškymosi išrinko lėktuvą tautiečiams evakuoti. Bet ne į Lietuvą, o į Turkiją – o iš ten jau kiekvienas pats turėjo sugrįžti namo.

Kai kurie žmonės, tarp jų – pensininkai, skundėsi, kad tiesiog neturėjo 800 eurų bilietui. Paklausta, kodėl nebuvo kreiptasi pagalbos į lenkus, kurie greitai ir nemokamai evakavo šimtus savo tautiečių, Ingrida Šimonytė atsakė, esą „nebuvo poreikio“...

Lietuvon parsigavę žmonės nedėkojo, o pasiūlytą psichologinę pagalbą sakė perleidžiantys valdantiesiems, nes jų delsimas buvo protu nesuvokiamas.

Nors šis įvykis neeilinis, tai tik dar vienas pavyzdys, kai dabartiniai valdantieji atsisuka nugara į žmones. Likimo valiai karo zonoje palikti žmonės, streikuojantys mokytojai ir įvairių tarnybų pareigūnai – kas toliau?

Mokytojai jau ne pirmą mėnesį kalba apie švietimo sistemą ištikusią krizinę situaciją. Kalba toli gražu ne tik apie algas, bet valdantieji arogantiškai atšauna: pasakykit, iš kur paimti, tuomet pakelsime.

Gerbiamieji politikai, jūs tam ir renkami, kad pasuktumėte galvas nelaukdami streiko. Tam, kad pagalvotumėte, ne tik iš kur paimti, bet ir kur neištaškyti pinigų, kad mūsų prioritetinė – švietimo – sritis neliktų uodegoje.

Laikas suprasti, kad perpildytos klasės – tai ne tik nepakeliamas krūvis mokytojams. Kokios ugdymo ir lavinimo kokybės galima tikėtis iš perpildytų klasių? Juk tai reiškia mūsų vaikų menkesnį išsilavinimą ir mažesnį šalies konkurencingumą ateityje. Matant, kaip lėšos taškomos kosmoso ir panašioms programoms, kyla klausimas: gal buvo galima pagalvoti apie realias investicijas į vaikus, į valstybės ateitį? Nemanau, kad atsirastų daug prieštaraujančių, jog tai – mūsų visuomenės prioritetas. Nors šį žodį jau net gėda vartoti, kai matome, kaip šiandien gyvena ir jaučiasi mokytojai – juk šią profesiją žadėta iki 2025 m. padaryti prioritetine ir prestižine.

Kitas prioritetas, apie kurį daug ir garsiai kalbama – mūsų žmonių sveikata. Ir čia tas pats: dar niekad nebuvo taip sunku pasiekti gydytoją, gauti gydymo paslaugas. Dabartiniai valdantieji padarė viską, kad užsidarytų dar neuždarytos rajonų gydymo įstaigos ir skyriai, o iš likusiųjų išbėgiotų ir medikai, ir pacientai.

Žmonių tiesiog neregistruoja, kai jie prašosi pas kardiologą, endokrinologą ar kitus specialistus. Nors dažniausiai juk kreipiamasi tais atvejais, kai jau gresia pavojus ne tik žmogaus sveikatai, bet ir gyvybei. Visai kaip su Izraelio keliauninkais – rizikos zonoje atsidūrusiųjų niekas negirdi ir neregistruoja. Tik, aišku, jei kalbame apie ligonius ir jų mirštamumą, skaičiai – kur kas didesni.

Neįmanoma čia aprėpti nei visų nukentėjusių žmonių, nei juos ištikusių problemų, kurių valdantieji, atrodo, nepastebi, įnikę į savo burbulo aktualijas. Bet netikiu, kad konservatoriai nemato po jų langais susirinkusių protestuojančių pareigūnų. O šie kalba apie nežmoniškus darbo krūvius. Tarnybose, tokiose kaip policija, pasienio apsauga, muitinė, kalėjimų tarnyba, pareigūnų trūksta šimtais, kai kur – mažiausiai trečdalio. Likusiems tenka dirbti už trūkstamus darbuotojus – ir už grašius.

Į visų mūsų saugumu besirūpinančias ir fizinio pasirengimo reikalaujančias tarnybas ateina dirbti vis daugiau moterų. Bet priežastis, dėl kurios tose tarnybose moterys keičia vyrus, šiems masiškai išeinant – nelabai sveikintina. Vyrai renkasi geriau apmokamas darbo vietas. Tiesa, darbuotojų trūkumas rodo, kad jau ne tiek daug ir moterų, kurioms priimtini tokie atlyginimai.

Realybė dabar tokia: mūsų saugumą užtikrina varganas algas gaunantys pareigūnai, dirbantys už tris, t. y. už trūkstamus darbuotojus – jiems (ir joms: kai kuriose įstaigose moterų – jau dauguma) patikėta pasienio apsauga, nuteistųjų priežiūra kalėjimuose, migrantų kontrolė ir priežiūra.

Saugumas juk irgi prioritetinė sritis. Bet ima atrodyti, kad nebeliko tokių sričių, žmonių, problemų, nelaimių, kurios valdantiesiems konservatoriams ir liberalams rūpėtų taip, kaip jiems rūpi savi reikalai. Tiesiog jų toks gyvenimo būdas ir politika, kito paaiškinimo aš neturiu.