Prieš daug metų viena garbi medikė pasakė tokią frazę: „Mokytojų, teisininkų, žurnalistų klaidos vaikšto žeme, o gydytojų klaidos – guli po žeme“. Kiek suabsoliutinta, bet šiaip jau tiesa.
Pamąstykime mintyse apie gydytoją.
Pašaukimas.
Net košmare nesapnuotas mokslas nei fizikui, nei aktoriui, nei IT studentui ar bet kam kitam.
Atsakomybė. Ir tokia, kad aš pati tai nusišaučiau po savaitės.
Gebėjimas per sekundės dalį sukaupti visą save, kažkokiu būdu matyti visą situaciją ir ją akimirksniu įvertinti.
Nuolatinis, kasdieninis savo įgūdžių tobulinimas, šlifavimas. Mokymasis net ir tuo metu, kai jau pensija ant nosies, tai yra – visada.
Šalti nervai. Mažai žodžių, ypač su pacientais. Kantrybė.
Totaliai dalykinis bendravimas su kolegomis (kavos su tortuku pusryčiams bendradarbių kompanijose – labai labai retai).
Ir – atlygis. Štai visas statinys ir sugriūva.
Pradėkime nuo gydytojų rezidentų. Prieš kurį laiką įvykusiame mitinge prie Kudirkos pažiūrėjau, paklausiau. Pirma mintis net ne apie jų atlygį, o apie tai, kad jiems juk tuoj, o gal jau, po 30 metų! Ir jie tik pradeda. Kai mūsų tokio pat amžiaus vaikai jau įvairių mokslų daktarai, skyrių vedėjai, direktoriai, start-uperiai su bitkoinais.
Štai dar sykį rezidentų darbo pajamos: jaunesnysis rezidentas gyvena su 390,5 Eur alga, vyresnysis rezidentas uždirba 497 eurus. Sveikatos apsaugos ministerija žada didinti pirmiesiems 73, 25 Eur, o antriesiems – 33 eurais.
Pažadas neva turėjo būti vykdomas nuo šių metų sausio, tai 10 procentų pliuso prie darbo užmokesčio, nuo gegužės – 20 procentų. Žiniasklaida informavo, kad tokio susitarimo medikų atstovai Seime vykusiose derybose (Seimas tai pokalbiu vadino) nepasirašė. O kaip tikėjotės? Tokie skaičiukai kartu su siūlymais „užtikrinti tvarios sveikatos sistemos kūrimą Lietuvoje“ jau nelabai ir iki patyčių traukia.
Galbūt su tais 33 eurais geriau reikėjo apskritai patylėti, protu ir patirtim suvokiant, kad rezidentas dirbs net ir nebepajėgdamas tiek, kiek reikės. Ir dar daugiau, negu reikės. Ir nereikia net klausinėti, kaip gyvena jo šeima, kaip tvarkomas namų ūkis ir auginami vaikai. Kažkaip išgyvenam, toks bus atsakymas.
To paties pokalbio Seime metu Medikų sąjūdžio lyderiai reikalavo, kad gydytojų algos būtų didinamos nuo sausio 30 procentų. Protingesni skaičiavimai buvo pateikti: jaunesnysis rezidentas turėtų uždirbti 2 vidutinius darbo užmokesčius, rezidentūrą baigiantis medikas – 2,5 to vidutinio, medikas – 3 tokius vidutinius darbo užmokesčius. Mėgstančių ir mokančių skaičiuoti svetimus pinigus daug, todėl puikiai žinome, kad vidutinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių dabar siekia 850 eurų.
Įsijunkite kalkuliatorius savo smartuose ir padauginkite, o po atimkite patys žinot kiek. Rezidentas praturtės iki tūkstančio su trupučiu eurų, o medikas – negaus nė dviejų tūkstančių? Ir tai yra siekiamybė?
Tuomet keliaukime prie aukščiausios kategorijos medikų. Atliekančių ir po keliolika valandų trunkančias operacijas, nuoseklų nuolatinį ligonio būklės sekimą, skaitančių paskaitas savo studentams, mokančių jaunesnius kolegas praktikos ir taip toliau. Kažkodėl manau, kad šie medikai negali leisti sau nė minutei ir jokiu paros laiku išsijungti savo telefono – pernelyg didelė atsakomybė.
Kodėl mes stebimės, o nemenkai yra ir nepatenkintų, kad tokio lygio medikas po operacijos šoka į automobilį ir varo į kitą ligoninę, į kokią nors Grybo gatvę, kur padirba privačioje klinikoje konsultuodamas, šifruodamas visokias tomogramas ar trigliceridų koncentracijas, o paskui dar staigiai grįžta atgal pas išoperuotąjį pažiūrėti, kaip ir kas?
Sako, kad beveik trečdalis jų išvažiuoja, ypatingai jauni. Apie 10 procentų net nesirenka rezidentūros, išvaro mokytis kitur, tiek pat nubyra rezidentūros studijų metu. Yra tokia Europos Parlamento ir Tarybos direktyva „Dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo“, pagal jos reikalavimus reikia gauti pažymą, jog atitinki profesinę kvalifikaciją – jei gauni, tai ir mauni. Tik pasiryžimo dar tam reikia, bet jo daugėja, deja, kasmet. Yra statistika, kiek gydytojų ir slaugytojų tokias pažymas yra gavę, bet baisu ją rašyti, pasigūglinkite.
Dabar bus reziumė. Galima piktintis, kad „ir taip jiems visko užtenka, pilnais portfeliais iš ligoninių namo grįžta, šantažuotojai, melžiantys ne tik valstybę, bet ir kožną pacientą“. O galima su siaubu pamodeliuoti visiškai įmanomą bet kam situaciją, kai nebus kam operuoti ir po to prižiūrėti jūsų tėtės ar vaiko.
P. S. Kai parvežė iš reanimacijos, užsimaniau vienintelio dalyko – parūkyt. O žiema, šalta, reikia leistis į apačią laukan. Budėjusi slaugytoja sako, palydėsiu. Pora dūmų ir netekau sąmonės, taip ir reikia kvailiams. Kaip ji mane atgaivino, kaip atsidūriau palatoje, nepamenu. Tik toji tolerancija pacientui, ta vėlesnė draugiška pašaipa, bendras juokas – niekad nepamiršiu. Va šiai slaugytojai, garbės žodis, kasdien neščiau po tortą prie kavos. Jus visus ne tik kad gerbiu. Aš jus visus myliu. Neišvažiuokit.