Jurgita Šiugždinienė. Ar Kauno savivaldybė išgirs Žemųjų Šančių gyventojus?

Kauno miesto savivaldybė nusprendė nutiesti kelią vienoje gražiausių Kauno vietų – Žemųjų Šančių Nemuno krantinėje. Nuo beveik 6 tūkstančių gyventojų originaliais parašais pasirašiusių peticiją prieš naująją gatvę ir 700 gyvai į diskusiją atėjusių šančiškių savivaldybės atstovai slepiasi po „bendruoju planu“.

Patogiai nutylima, jog naujos gatvės poreikis atsirado tada, kai, keičiant žemės paskirtį iš visuomeninės į gyvenamųjų namų, Žemuosiuose Šančiuose buvo pradėti formuoti gyvenamieji kvartalai.

Reikalingas privažiavimas prie paplūdimio? Sutvarkykime esančias gatves, įrenkime stovėjimo aikšteles. Tai – tikrai savivaldybės reikalas. Kita vertus, gana įtartinai atrodo savivaldybės rūpestis privačių namų kvartalo vystytojų reikalais. Argi mokesčių mokėtojų lėšomis turėtų būti tvarkoma naujųjų namų aplinkos infrastruktūra ir gerovė? Argi tuo neturėtų užsiimti patys projektų vykdytojai?

Žemųjų Šančių atvejis – tik vienas iš daugelio konfliktų

Kauno savivaldybėje per pastaruosius metus nuvilnijo net keletas visuomenę įaudrinusių savivaldybės konfliktų su Kauno bendruomene. Tai – Žiburio pagrindinės mokyklos reorganizacija, V. Bacevičiaus pradinės mokyklos uždarymas, vandenviečių apsaugos zonų mažinimas, planas koreguoti draustinių specialųjį planą, pjaunami medžiai Smetonos alėjoje.

Žemųjų Šančių atvejis dėl ypač aktyvios šios kaimynystės bendruomenės, susilaukė nemažai ir žiniasklaidos, ir visuomenės dėmesio. Deja, panašu, kad tuo viskas ir baigsis.

Teko dalyvauti savivaldybės diskusijoje su šančiškiais. Susidaro įspūdis, kad miesto valdžia yra įsitikinusi savo teisumu ir neplanuoja stabtelėti ar rimčiau diskutuoti su bendruomene. Mėginama formuoti nuomonę, kad tam tikros gyventojų grupės specialiai stabdo miesto plėtrą savų siaurų interesų vedamos. Gaila, kad vietoje pastangų susėsti prie bendro stalo ir rimtai kalbėtis, bendruomenės yra verčiamos kovoti su savo savivaldybe.

Tokia kova yra ne tik, kad nekorektiška, bet ir labai nelygi.

Kurti aplinką, t. y. savo miestą – yra visuomenės pareiga ir teisė

Ne tik Kauno miesto, bet ir kitose Lietuvos savivaldybėse nėra susiformavusių tradicijų, o dažnai ir nuoširdaus noro kalbėtis bei tinkamai informuoti bendruomenes. Nesudarytos sąlygos bendruomenėms dalyvauti planavimo procesuose. Teisinamasi, kad tokie procesai užtrunka, o veikti norisi efektyviai ir greitai.

Beje, mums dar vis atrodo, kad tik „profesionalai“ geriausiai žino, kur koks parkas turi atsirasti, kur kokį kelią nutiesti ir kaip kas turi atrodyti. Retai susimąstome apie žinojimą ir patirtį, kurias turi bendruomenės, ilgus metus gyvenančios tose teritorijose, neįvertiname, kad jos dažnu atveju jaučia ir žino geriau nei valstybės ar savivaldybės rūmuose sėdintys tarnautojai. Kurti aplinką, t.y . savo miestą – yra visuomenės pareiga ir teisė (Orhuso konvencija).

Stiprios bendruomenės ir yra vietos savivaldos esmė. Tokiu būdu sprendimų priėmimą valstybė perduoda kuo arčiau ten gyvenančių žmonių, nes jie savo problemas žino geriausiai.

Apie problemą sužinojo iš „anonimo feisbuke“

Pirma kliūtis, kurią reikia kuo skubiau šalinti – tai tinkamas, savalaikis ir suprantamas informacijos pateikimas gyventojams. Kaip gyventojams sužinoti apie pradedamus vykdyti projektus, planuojamas statybas, žemės paskirties keitimą? Kur ši informacija talpinama?

Turbūt nė vienas iš mūsų specialiai, kiekvieną dieną neatidarinėjame savivaldybės puslapio pasitikrinti – ar kažkas jau planuojama mano seniūnijoje nugriauti ar pastatyti? Savivaldybė privalo ieškoti efektyvių būdų kaip informuoti visuomenę.

Kauno savivaldybė per šiuos metus išleis daugiau nei 400 tūkst. eurų komunikacijai. Manau, būtų svarbu, kad informacijos skiltis apie planuojamus projektus atsirastų pagrindiniuose Kauno interneto tinklalapiuose ir dienraštyje. Nereikia kiekvieną dieną – bent kartą per mėnesį. O gal galima ir šiuolaikines technologijas panaudoti? Gal mobiliąją programėlę sukurti? Gal vertėtų pasekti Vilniaus pavyzdžiu, kur miesto infrastruktūrą ir planuojamus pokyčius galima bus stebėti 3D vaizdu ir realiu laiku?

Beje, Žemųjų Šančių gyventojai apie keičiamą žemės paskirtį iš visuomeninės į gyvenamųjų namų Vokiečių gatvėje (projektas 166), sužinojo iš socialinių tinklų: „Anonimas paskelbė feisbuke, o po to jau patys ieškojome ir radome puslapyje.“ Ar taip turėtų būti?

Siūlomas vienintelis nekvestionuojamas sprendimas

Antra, bendruomenėms turi būti sudaromos realios, ne butaforinės, galimybės dalyvauti planavimo procese. Ne gyventojai turi (dažniausiai post factum) patys susižinoti apie tai, kas vyksta jų kaimynystėje, o savivaldybė privalo prieš kažką nuspręsdama tartis su gyventojais.

Su bendruomenėmis būtina kalbėtis ir jas informuoti dar prieš pradedant planuoti projektą. Kodėl apie projektus sužinoma tik tada, kai jau kviečiama į viešąjį susirinkimą? Visi suprantame, ką reiškia „viešasis susirinkimas“ – jis skirtas priešprojektiniams pasiūlymams svarstyti. Skamba gražiai, nes kaip sako savivaldybės darbuotojai „dar niekas nenuspręsta“. Deja, procesas jau įsibėgėjęs ir pirminę idėją sunku atšaukti.

Mums dar vis atrodo, kad tik „profesionalai“ geriausiai žino, kur koks parkas turi atsirasti, kur kokį kelią nutiesti ir kaip kas turi atrodyti.

J. Šiugždinienė

O jeigu siūlomas vienas vienintelis sprendinys? Kaip teigė Kauno vyr. architektas – bus atsižvelgta tik į Žemųjų Šančių gyventojų racionalius pasiūlymus, o kelias vis tiek bus tiesiamas, nes taip numatyta dar 1929 metais. Lyg gyvenimas būtų sustojęs praėjusio šimtmečio pradžioje.

Miesto plėtros vizijos Kaune nerasi nė su žiburiu

Trečia, mes privalome turėti gyvenamųjų rajonų/seniūnijų urbanistines vizijas. Šiandien urbanistinę miesto plėtros viziją iliustruoja tik bendrasis planas, kurio mastelis nepakankamas aiškiai apibrėžti smulkesnių teritorijų erdvinius sprendinius. Taigi turėtų būti parengti detalieji rajonų planai, kurių pagrindu rengiami kvartalų planai. Šiandien šie procesai nevyksta.

Šiuo metu savivaldybė dirba su pavieniais, atskirais projektais – kelias čia, parkas ten ir baigta. Mes nesistengiame matyti ir planuoti visumos, atsižvelgti į egzistuojantį materialų ir nematerialų kultūros paveldą ir tradicijas, kad nauji statiniai darniai papildytų esamą urbanistinį rajono charakterį, kad būtų išlaikomas pastatų aukštingumo balansas.

To rezultatas – ne tik padrikas miesto vaizdas, bet ir nuolatos į balą mėtomi mokesčių mokėtojų ir Europos Sąjungos pinigai. Paskelbkime Kauną dviratininkų miestu, išdažykime žaliai gatves ir po kelių mėnesių jas išgriaukime, nes gatvėms reikalinga renovacija. Ar renovacijos planai buvo nežinomi? Suremontuokime Žemųjų Šančių dviračių taką, įrenkime apšvietimą už europines lėšas. Nepraėjus nė metams, viską išgriaukime, nes naujus daugiabučius bus galima pelningiau parduoti, jei susisiekimas jų gyventojams bus geresnis.

Pasak Kauno miesto vyr. architekto „viskas yra bendrajame plane“. Tačiau nuolatos girdime, apie keičiamą žemės paskirtį ir planuojamus naujus objektus. Jau nekalbu apie strateginio miesto vystymo plano ir urbanistinio planavimo sąsajas. Mes nežinome kaip atrodys mūsų miestas po dešimties, o ką jau ir kalbėti – po trisdešimties metų.

Natūralu, kad miestas plečiasi, bet tuo pačiu kyla pagrįsti klausimai, kiek privatūs projektų vystytojai prisideda prie aplinkos infrastruktūros ir gerovės sutvarkymo. Stovėjimo aikštelės, investicija į kelių infrastruktūrą – tai turėtų būti tokių investicinių projektų dalis.

Tikrai ne mokesčių mokėtojai turi dengti stovėjimų aikštelių šalia gyvenamųjų namų infrastruktūros kaštus.

Bendruomenės dalyvavimo miesto planavime intensyvinimas turėtų būti vienas iš pagrindinių strateginių „civilizuoto miesto“ plėtros uždavinių. Šiandienis formalus projektų „viešinimas“ skatina tik nepasitikėjimą.