Teikiama rezoliucija yra politinis „figos lapelis“
Deja, siūloma rezoliucija niekaip neprisidės prie teigiamų pokyčių. Tai yra politinis „figos lapelis“, skirtas ne ieškoti sprendimų, bet supriešinti ir mėginti pasirodyti geresniems nesiūlant jokių naujų ir konkrečių sprendimų.
Tačiau, aš balsuočiau už rezoliuciją, jeigu joje būtų siūlomi nauji sprendimai, kurių ši Vyriausybė neiniciavo ar nepriėmė. Sprendimai, leisiantys greičiau pasiekti, kad mokytojo profesija būtų gerbiama ir vertinama. Balsuočiau už rezoliuciją, kurioje būtų įvardintas tvirtas politinių partijų įsipareigojimas laikytis švietimo susitarimo ir toliau nuosekliai didinti finansavimą mokytojų darbo užmokesčiui. Balsuočiau už rezoliuciją, kurioje Seimo nariai, ypač išrinkti vienmandatėse apygardose, deklaruotų įsipareigojimą dirbti savo savivaldybėje ir padėti spręsti probleminius klausimus, šiandien trukdančius mokytojams gauti orų atlyginimą.
Suprantu, kad yra lengviau rašyti rezoliucijas ir ne taip lengva kelti klausimus savo savivaldybėse ir ieškoti atsakymų. O klausimų tikrai yra. Pavyzdžiui, kodėl vienoje rajono gimnazijoje vaiko ugdymas kainuoja 8 tūkst. Eur., o tik už kelių kilometrų kitoje – 1,5 tūkst. Eur.? Kodėl rajono centruose gimnazijų klasės perpildytos, o pakraščiuose tuščios ir nuskurdusios? Kodėl kai kuriose gimnazijose vaikai visai nelaiko gamtos mokslų valstybinių egzaminų, o kitose jų renkasi po tris? Kodėl švietimo pagalbos finansavimui didėjant du kartus, mokyklose trūksta švietimo pagalbos? Ir tai tik keli pavyzdžiai.
Kur dingsta mokytojo darbo užmokesčiui skirti pinigai?
Na, ir pagrindinis klausimas, šiandien kirbantis visų mūsų galvose: kaip gali atsitikti, kad pedagoginių darbuotojų vidutiniam darbo užmokesčiui per pastaruosius trejus metus padidėjus daugiau kaip 40 proc., o kitais metais pasieksiant ir 70 proc. didėjimą, kai kurie mokytojai šio pokyčio sakosi nepajutę?
Atrodo, pinigai susigeria tarsi į dykumos smėlį. Pabandysiu aptarti galimas priežastis ir sprendimo būdus. Pirmiausia, apie mokytojo darbo krūvį.
Mokytojo etatą sudaro 1512 val. per metus. Tai apima vadinamąsias „tris kišenes“ – kontaktines valandas, pasirengimą pamokoms ir bendruomenės valandas.
Mokytojo etato dydis nėra tiesiogiai susietas su „stovėjimu prie lentos“
Pagal 2018 m. patvirtintą etatinio apmokėjimo tvarką, norint turėti visą etatą nebūtina išdirbti maksimumą kontaktinių valandų – 888 val. per metus. Tad vadovas, norėdamas išlaikyti jam reikalingą mokytoją, gali jam už mažiau kontaktinių valandų ir, pavyzdžiui, daugiau bendruomeninių valandų, skirti visą etatą ir atvirkščiai arba už daugiau kontaktinių valandų ir mažiau bendruomeninių neskirti viso etato.
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, paskutinį metų ketvirtį mokyklose vidutinis darbo užmokestis padidėja net 15 proc. (plg. kituose sektoriuose tik 9 proc.). Tai leidžia daryti prielaidą, kad visus metus gali būti taupoma, o paskutinius mėnesius išmokamas tryliktas atlyginimas arba priedai. Toks dosnumas paskutiniais mėnesiais niekaip nesumažina neteisingumo jausmo, nes mokytojas visus metus gali dirbti už mažesnį atlygį. Mažėjant mokinių skaičiams, kai kurie vadovai nėra užtikrinti, o kiek gi mokinių ir klasių komplektų susirinks rugsėjo 1 d. ir koks nuo tada mokyklos finansavimas bus? Kai kurių vadovų teigimu, savivaldybių tarybos labai vėlai tvirtina klasių komplektus (kai kuriose tik spalio pabaigoje), taigi, dažnai jie renkasi išmokėti premijas metų pabaigoje nei keisti sutartis, nes jiems tai yra paprasčiau. Tam irgi yra priežastis. Finansų valdymas nėra lengva užduotis, reikalauja specifinių žinių. Centralizuota mokyklų buhalterija, deja, jos nepalengvina.
Kuo mažesnė mokykla, tuo sudėtingiau finansuoti mokytojo etatą
Mokytojų etato dydžiai labai priklauso nuo mokyklos dydžio, mokomų klasių ir mokinių jose skaičiaus. Na, o Lietuvoje mokyklų tinklas labai išbalansuotas. Turime daug itin mažų ir pernelyg didelių mokyklų. Vidutinė mokykla apie 300 mokinių, kai EBPO – 500 mokinių. Labai mažos mokyklos (200 ir mažiau mokinių) gauna mažesnį finansavimą nei vidutinės ar didelės mokyklos, nes jis yra skiriamas klasės „krepšelio“ principu. Kuo mažesnė klasė, tuo mažesnis finansavimas ir brangiau išlaikyti mokytoją, administraciją, padengti kitas išlaidas. Mažai mokyklai yra sunku prisitraukti ir sudaryti sąlygas mokytojams – suformuoti reikalingą krūvį ir etatą gali būti tiesiog neįmanoma.
Pavyzdžiui, mažoje pagrindinėje mokykloje (po vieną klasės komplektą) fizikos mokytojas pamokas veda tik dviem klasėms – septintai ir aštuntai. Tad kiekvieną savaitę jis / ji ves tik po keturias pamokas. O jeigu klasėje mokosi po 12 mokinių ir mažiau, viduriniame ugdyme finansuojama apie 15 proc. mažiau ugdymo plano valandų nei esant 21 mokinių ir didesniam klasės komplektui.
Kitoje skalės pusėje yra labai didelės mokyklos didžiuosiuose miestuose ir rajonų centruose, kuriuose klasės yra didesnės nei 24 ar 30 mokinių. Mokytojams tenka labai dideli krūviai, nes mokinių klasėse daug, nuo to kenčia ir ugdymo kokybė.
Ši problema aktuali tik Vilniaus mieste, kuriame auga gyventojų skaičius. Tiek Klaipėda, tiek Kaunas pernelyg didelių klasių klausimą gali išsispręsti savivaldybių Tarybų sprendimais. Net ir Vilnius turi dar neišnaudotų resursų. Kai kurios mokyklos nėra užpildytos, o kitos, galėdamos formuoti penkis klasių komplektus su mažiau mokinių ir gaudamos už tai apmokėjimą, formuoja keturis ir taip sutaupo lėšų mokytojų sudėtingesnio darbo sąskaita. Sprendimas ministerijos lygiu jau priimtas – nefinansuoti per didelių klasių.
Mokyklų vadovai susiduria su krūvio paskirstymo iššūkiais
Grįžkime prie mokyklų vadovų, kurie susiduria su daug labai rimtų iššūkių. Tik pamėginkite įsivaizduoti vadovavimo skirtumus, kuomet vienas vadovas atsakingas už mokyklą su 150 mokinių ir mažiau, o kitam tenka organizuoti ugdymo procesą 1500 mokinių ir daugiau. Mažoje mokykloje tiesiog nėra kam vadovauti. Susidaro tik keli mokytojo etatai ir visi tik daliniai – migruojantys, o tai reiškia, kad nėra normalaus kolektyvo. Sudėtinga įsivaizduoti, kaip organizuoti, pavyzdžiui, atnaujintų programų diegimą, kai tavo mokytojų kolektyvas tik kartais pasirodo mokykloje. Visai kitokie iššūkiai didelėje mokykloje, įskaitant dažną tėvų spaudimą priimti daugiau mokinių, o tai reiškia didesnes klases ir sudėtingą mokytojų darbą.
Mokytojai teigia, kad kai kurie jų, turėdami 24 kontaktines valandas per savaitę, neturi viso etato, o kiti, turėdami 20 ar mažiau kontaktinių valandų per savaitę – turi. Kodėl taip atsitinka?
Išskirsiu tris svarbius iššūkius, su kuriais susiduria dažnas vadovas ir kurie gali daryti įtaką skirtingam krūvio / etato sudėliojimui, o kai kuriais atvejais – didina ar skatina neteisybės jausmą tarp mokytojų.
Pirma, mokykloje gali dirbti daug mokytojų, turinčių aukščiausias kvalifikacines kategorijas. Tai reiškia, kad čia mokytojus išlaikyti brangiau nei kitoje mokykloje, kurioje tokių pedagogų yra mažiau. Darbo užmokesčio finansavimas skiriamas skaičiuojant norminį etatą (tai reiškia, kad mokykla lėšas gauna suskaičiuotas pagal etato vidurkį (vyr. mokytojas su vidutiniu stažu ir pan.), o jei joje dirba beveik visi metodininkai ir dar vienas kitas ekspertas su solidžiais darbo stažais, ir jų darbo užmokestis ženkliai padidėja. Taigi, mokyklai, o tiksliau, mokyklos vadovui gali tekti sutaupyti kelis etatus, kad metų pabaigoje nepritrūktų lėšų darbo užmokesčiui. Visi suprantame, ką reiškia sutaupyti, tiesiog nuimti ar neskirti papildomų valandų.
Antra problema yra kai kurių sričių mokytojų trūkumas, kuomet sunku prisitraukti, pavyzdžiui, gamtos dalykų mokytojų, tad jau dirbantiems visu etatu skiriamos maksimalios kontaktinės valandos ir siūloma dirbti papildoma etato dalimi. Dažniausiai, tokiems mokytojams skiriamas maksimumas kontaktinių valandų ir mažai bendruomeninių valandų, tad natūralu, jog jie jaučiasi labai apkrauti ir pavargę.
Trečias iššūkis, apie kurį jau kalbėjau, mažai mokinių klasėse ir menkas finansavimas, kurio nepakanka suformuoti visą krūvį, todėl sunku prisitraukti ir išlaikyti mokytoją.
Dabar pagalvokime apie mokyklos vadovą, kuris turi spręsti visus šiuos iššūkius ir užtikrinti teisingą krūvio paskirstymą. Tam reikia labai stiprių vadovavimo kompetencijų. Dažnai tai padaryti yra sunku ar net neįmanoma dėl priežasčių, kurios nuo vadovo net nepriklauso, tokių kaip mažos mokyklos ir neskaitlingos klasės.
Nesutvarkius mokyklų tinklo, nė vienas darbo užmokesčio modelis nebus geras
Priminsiu, kad etatinio darbo užmokesčio reforma buvo patvirtinta 2018 m. tuometės Valstiečių Vyriausybės. Tada nedirbau švietimo sistemoje, tad sunku vertinti, kodėl pasirinktas būtent toks modelis. Tačiau pokalbiai su rengėjais leidžia teigti, kad taip buvo bandyta, pirmiausia, spręsti etato sandaros klausimus (įkainoti atliekamus darbus). Etatiniu apmokėjimu buvo mėginta sureguliuoti ir apmokėti bendruomenines ir kitas valandas, kurios anksčiau buvo visai neapmokamos.
Deja, kadangi mokyklų tinklo sutvarkyti nepavyko, jis ir liko išbalansuotas, tad tokioje sistemoje, bet koks darbo užmokesčio modelis sunkiai veiktų. Reikia paminėti, kad tuometė Vyriausybė mėgino, bet Seime nepakako politinės valios priimti sprendimus dėl mokyklų tinklo, pabijota nepopuliarių sprendimų artėjant Seimo rinkimams.
Taigi, atsakomybė reguliuoti etato sandarą perkelta vadovams, tikintis, kad kaip nors pavyks subalansuoti krūvį kai kuriais atvejais tiesiog kūrybiškai „žongliruojant“ etato valandomis.
Kaip spręsti ir kokių rezoliucijų reikia?
Pirmiausia, palaikyti, o ne stabdyti mokyklų tinklo stiprinimo sprendimus. Nesusitvarkius tinklo, negalėsime suformuoti normalaus krūvio mokytojams, sumažinti per didelių klasių dydžių, užtikrinti lygiaverčių darbo sąlygų mokytojams ir tolygios ugdymo kokybės vaikams.
Vyriausybė nustato bendrus reikalavimus mokyklų tinklui, o savivaldybės priima konkrečius sprendimus dėl savo mokyklų tinklo – kokią teritoriją mokykla aptarnauja, kiek ir kokio dydžio klasių komplektų joje bus formuojama. Visi suprantame, kad jeigu savivaldybė nori išlaikyti gyvybingas gimnazijas rajonų pakraščiuose, ji negali leisti rajono centre formuoti penkių paralelinių, o kartais ir daugiau klasių komplektų, kuriose mokosi daugiau nei 30 mokinių.
Tenka pripažinti, kad ilgą laiką į šį klausimą savivaldybės, o kartu ir centrinė valdžia, žiūrėjo pro pirštus. Matyt, atrodė, kad viskas gal kaip nors susidėlios ir išsispręs kitoje kadencijoje. Sprendimai sunkūs ir skaudūs. Drastiškai kintant demografinei situacijai, kai kuriose savivaldybėse nebėra nei 1000 mokinių, o kai kuriose mokyklose vaikų skaičius nebesiekia ir 100. Taigi, šiandien jau reikalingi nepopuliarūs sprendimai, nes net ir savivaldybėms pradėjus balansuoti tinklą, priėmus reikalingus sprendimus dėl klasių dydžio, pokyčiai užtruks ne vienus metus.
Džiaugiuosi, kad savivaldybės tvarkosi, dar labiau džiaugiuosi, kad yra ir tokių, kurios jau seniai susitvarkiusios. Visgi patiriame dar daug pasipriešinimo, nesupratimo, kokią reikšmę mokyklų tinklas turi ugdymo kokybei, mokytojų ir mokinių gerovei.
Antra, apsispręsti dėl galimų etatinio darbo apmokėjimo tvarkos pokyčių. Etatinio darbo užmokesčio sistemą jau mėginome koreguoti, nors tokios užduoties ir nėra Vyriausybės programoje. Buvo sudaryta darbo grupė, tačiau nepavyko sutarti dėl pakeitimo, nes jis tiesiogiai susijęs su mokytojų karjeros modeliu ir mokyklų tinklu.
Kol kas matau vieną galimą sprendimų kryptį – pririšti etatą prie kontaktinių valandų (888 valandos per metus) ir automatiškai prie turimos etato dalies priskirti tam tikrą procentą pasirengimo ir bendruomeninių valandų (dvi papildomos „kišenės“). Tokiu atveju, būtina suteikti teisę ir pareigą vadovui formuluoti metines užduotis mokytojams, remiantis kvalifikacinės kategorijos funkcijomis. Neįvedus metinių užduočių ar į jas žiūrint atsainiai, vadovai negalės užtikrinti kitų svarbių bendruomenei veiklų, nes dažnai girdime, kad tai papildomas darbas.
Kaip jau minėjau, šis pokytis galimas tik susitvarkius mokyklų tinklą. Kitu atveju, labai mažų mokyklų vadovai būtų įsprausti į kampą ir negalėtų įgyvendinti ugdymo programos bei organizuoti mokyklos veiklos.
Trečia, peržiūrėti Vietos savivaldos įstatymą ir išgryninti bei patikslinti savivaldybių ir ministerijos atsakomybes už priskirtas švietimo funkcijas. Negali būti savarankiškų funkcijų tik popieriuje, nes tuomet tampa visiškai neaišku, kas yra atsakingas už jų įgyvendinimą ir kas prisiima atsakomybę už rezultatus.
Labai svarbu, kad būtų teikiama pagalba mokyklų vadovams planuojant mokytojų krūvius, dirbant su personalu. Svarbu, kad ir patys vadovai norėtų tobulėti. Praėjo laikai, kai buvo dirbama pagal instrukcijas. Problemas reikia pirmiausia spręsti ten, kur vyksta veiksmas ir kur jos atsiranda. Tai yra pagrindinis decentralizacijos principas. O mes vis dar linkę žiūrėti aukštyn ir manyti, kad Vyriausybės ar Ministerijos stipri ranka gali išspręsti visas mūsų negandas.
Ir pabaigai, yra būtina palaikyti nacionalinį politinių partijų susitarimą dėl švietimo, užtikrinantį, kad mokytojų darbo užmokestis didės nuosekliai, o to įgyvendinimą tęs visos būsimos Vyriausybės bent iki 2030 m. Tai yra stabilumo švietimo sistemoje garantas.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.