Geriausios kokybės, šiuolaikiškas išsilavinimas turi būti prieinamas kiekvienam. Skamba aktualiai Lietuvai? Tokią pačią problemą prieš daugiau kaip 10 metų sprendė ir Jungtinė Karalystė, kurioje vis daugiau mokyklų tampa naują švietimo kokybę įkūnijusiomis akademijomis.
Britai pradėjo nuo kaimiškų mokyklų
Jungtinės Karalystės švietimo sistema buvo nuolat kritikuojama, visuomenė įprato girdėti apie vis prastėjančius mokinių rezultatus. 2002 metais valstybė nutarė steigti modernias mokyklas – akademijas, suteikiant joms daugiau veiklos laisvės.
Iš pradžių ši programa buvo skirta kaimiškiems šalies regionams ir skurdesniems miestų rajonams, kurių mokyklos negalėjo pasigirti gerais rezultatais. Ilgainiui susiformavo nuostata, jog iš esmės visos Jungtinės Karalystės bendrojo ugdymo mokyklos turi tapti akademijomis. Šis procesas įsibėgėjo.
Pertvarka sukėlė tokį efektą, kad dabar apie 75 proc. visų mokyklų jau tapo akademijomis. Jas prižiūri Švietimo, vaiko paslaugų ir įgūdžių standartų tarnyba („Ofsted“). Tai švietimo ministerijai nepriklausanti vyriausybinė organizacija, įkurta 1992 m., prižiūrinti visas Anglijos valstybines ir privačias mokyklas. Ši tarnyba kiekvieną mokyklą tikrina kas trejus metus ir priima sprendimą dėl pertvarkos ar tinklo plėtros.
Iš esmės ši valstybinio masto intervencija į mokyklas pasiteisino. Tiesa, dalis akademijų žlugo, bet tai natūralu, kai akademijų skaičiaus jau skaičiuojamas tūkstančiais.
Kuo akademijos skiriasi nuo įprastų mokyklų?
Akademijos turi daugiau laisvės parenkant mokyklos akademinį profilį, mokomuosius dalykus (pvz., vienoje gali būti labiau orientuojamasi į gamtos mokslus, kitoje į humanitarinius), taikant ugdymo turinį. Akademijos turi didesnę laisvę mokant atlyginimus mokytojams, lankstesnę darbuotojų premijų sistemą.
Akademijos yra finansuojamos iš centrinės valdžios ir privačių rėmėjų (pvz., fondų ar labdaringų organizacijų) lėšų. Jei akademija yra finansuojama ir privačiomis lėšomis, rėmėjas turi teisę dalyvauti mokyklos valdyme. Akademijos dažnai yra remiamos ir iš tame regione veikiančių universitetų ar kolegijų lėšų, siekiant jau mokykloje mokiniams suteikti tos srities, kurioje specializuojasi vietinė kolegija ar universitetas, žinių.
Tyrimai rodo, kad akademijose mokinių pasiekimai gerėja greičiau nei savivaldos lygmeniu valdomose mokyklose. Tik ketvirtadalio akademijų rezultatai prastesni, tačiau likusios – demonstruoja žymiai geresnius rezultatus nei paprastos mokyklos. Akademijų mokiniai statistiškai geriau pasirodo pasiekimų patikrinimuose ir egzaminuose.
Sėkmės priežastys yra diskutuojamos. Tikriausiai lemia ir šiuolaikiška infrastruktūra, daugiau laisvės priimant sprendimus ir vadovaujant mokykloms. Dar dvi priežastys nulėmė sparčią akademijų plėtrą. Valstybė, galėjo gerokai sutaupyti per viešuosius pirkimus dėl masto ekonomijos. Be to, prasidėjo netikėtas procesas, kuomet pačios mokyklos pradėjo teikti prašymus tapti akademijomis.
Mokymasis provincijoje neturi žlugdyti vaikus
Ką turime Lietuvoje? Egzaminų rezultatai dar kartą parodė, kad yra didelė skirtis tarp ugdymo rezultatų mieste ir kaime, skirtumai ugdymo rezultatų gali siekti net pusantrų metų. Rajonuose mokyklas baigę moksleiviai susiduria su gerokai didesniais sunkumais stojant į aukštąsias mokyklas, palyginti su jų bendraamžiais, besimokančiais didžiuosiuose miestuose.
Ar vaikas, baigęs mokyklą mažame miestelyje, turi būti iš karto nurašytas ir neturėti galimybių siekti aukštojo mokslo? Manau, kad geriausios kokybės išsilavinimas turi būti prieinamas kiekvienam.
Todėl mums reikia galvoti ne vien apie uždarymo planą, bet ir apie mokyklų atidarymo planą. Jeigu uždarę vieną prastą mokyklą, vaiką pervežame į kitą panašią – kokybinio šuolio nepavyks pasiekti. Vaikas, kuris mokosi rajone ar kaime, turi turėti galimybę prisiliesti prie šiuolaikinių mokymosi priemonių, galėti išbandyti savo žinias atlikdamas eksperimentus. Reikia viso komplekso priemonių situacijai keisti, bet reikia ir sniego gniūžtės efekto mokyklų tinkle. Mokyklų sistemai reikia teigiamo sukrėtimo.
Pokyčių švyturiu galėtų tapti Tūkstantmečio gimnazijos
Taigi, nesitikėkime, kad kažkaip viskas savaime pasikeis, ryžtingai pradėkime pokyčius kurdami šiuolaikines mokyklas rajonuose. Tai padės transformuoti ir šalia esančias. Tai bus galimybė vaikams ir motyvacija tėvams pasilikti gyventi rajonuose, kaimuose ir nebėgti į miestą. Juk tai, kas dažnai veja jauną šeimą į miestą, yra ribotos galimybės augantiems vaikams. Jeigu jų nėra, tėvai pasirengę padaryti viską, kad jos atsirastų.
Tokio projekto tikslas – bendradarbiaujant su savivaldybėmis steigti naujos kartos Tūkstantmečio gimnazijas. Mokyklas, kuriose būtų galima eksperimentuoti, suteikiant daugiau laisvės vadovams ir darbuotojams, šiose mokyklose turėtų būti visa reikalinga infrastruktūra neformaliam ugdymui, laboratorijos, aplinka pritaikyta specialių poreikių turintiems vaikams. Gimnazijoje galėtų veikti bent viena tarptautinio bakalaureato klasė. Tai būtų visos dienos mokykla, kurioje vaikai mokykloje mokosi visą dieną, paruošia pamokas ir grįžta namo ilsėtis.
Šių mokyklų infrastruktūra, neformalios veiklos ir kitos paslaugos būtų skirtos visoms rajono mokykloms bei jų vaikams. Tai būtų pirmas žingsnis iš esmės transformuojant praėjusio amžiaus mokyklas į šiuolaikinius iššūkius atitinkančias įstaigas.
Nebūtina statyti naują mokyklą – galima atnaujinti jau esamą. Atrankos į šias gimnazijas nevyktų, jos turi būti prieinamos visiems, be jokių patekimų „pro užpakalines duris“. Pradėkime nuo bent vienos gimnazijos rajone ir kelkime tikslą, kad per ateinantį dešimtmetį visas Lietuvos gimnazijas galima būtų vadinti Tūkstantmečio gimnazijomis.
Jungtinė Karalystė jau pasuko panašiu keliu. Mums laukti nėra ko. Vaikai greitai auga, o jiems reikia padėti susikurti sėkmingą ateitį.