Jurgita Šiugždinienė. O kokią mokyklą lanko jūsų vaikas?

Šis metas – tai darželio išleistuvių, piknikų gamtoje ir beprasidedančių atostogų laikas. Tačiau dažnai mamai ir tėčiui, ką tik išklausiusiems savo vaikų koncerto ant scenos, vasaros pradžia – ir galvos skausmas. Prasideda naujas etapas – darželį keis mokykla.

Ar toje, kurią parinkote ar dar parinksite, jūsų vaikai bus laimingi? Ar mokytojai gebės pastebėti ir atskleisti jūsų jaunojo genijaus talentus? Ar po jos, jei tai pradinė mokykla, bus lengva įstoti į gerą tolesnį išsilavinimą garantuojančią mokymo įstaigą?

Visos mokyklos geros, jos suteikia išsilavinimą, bet kai kurios iš jų – geresnės. Pastarosiose dirba mokytojai-žvaigždės, į jas nelengva patekti, jų mokiniai nuolat laimi olimpiadas ir konkursus, jas lanko visuomenės elito vaikai.

„Kokią mokyklą lanko tavo vaikai?“ – dažnas paklausia. Jei ta mokykla – „paprasta“, kad ir patogi, netoli namų, bet ne „prestižinė“, neretai klausiantysis atlaidžiai nusišypsos: „Tai jau nesugebi pasirūpinti savo vaikais.“ Panašiai stigmatizuojami ir mokiniai.

Lietuvoje kalbama apie didžiulę socialinę atskirtį, tačiau kalbos nieko nekeičia – ji tik gilėja. Bendrojo ugdymo sistemoje ji yra ypač ryški.

Tai – ne tik kaimo ar nutolusių vietovių, bet ir labai rimta didžiųjų miestų problema. Egzistuoja elitinės mokyklos, ir tos, kurių niekas nenori lankyti arba lanko neturintieji pakankamai resursų ar gabumų mokytis „geroje“ mokykloje. Vaikai praranda vienodo starto galimybę, stiprėja segregacija.

Skirtumai tarp Kauno mokyklų – didžiuliai

Pavyzdžiui, Kauno mieste yra trys gimnazijos, kurios atsirenka mokinius pagal pažangumą. Tačiau, jokia paslaptis, kad ne viena gimnazija, organizuojanti atranką vadinamaisiais „motyvaciniais pokalbiais“ ir iš esmės taip pat atsirenka vaikus. Norintieji mokytis šiose mokyklose plūsta iš įvairių seniūnijų, Kauno rajono ir netgi kitų miestų. Telpa, žinoma, ne visi.

Palyginkime reitingus (geriausių mokyklų lyga, publikuota žurnale „Reitingai“, 2019 m. gegužė–gruodis, Nr. 1). Bendrame Lietuvos švietimo žemėlapyje Kauno rodikliai atrodo tikrai gerai, daugelyje sričių jie netgi stipriai lenkia vidurkį. Tačiau, pažiūrėjus atidžiau matyti, kad situaciją pataiso kelios stiprios mokyklos – KTU gimnazija, Jėzuitų gimnazija (nevalstybinės) ir kelios kitos gimnazijos, kuriose organizuojami motyvaciniai pokalbiai ar laikomi papildomi testai.

Skirtumai tarp gimnazijų mokymosi rezultatų Kaune yra didžiuliai. Pirmame reitingų dvidešimtuke yra tik dvi Kauno gimnazijos, kurios neatsirenka vaikų. Dar dvi gimnazijos, kurios atsirenka vaikus, yra reitingų lyderės. Visos kitos yra už 60-tuko ribos.

Ne tik švietimo, bet ir socialinė problema

Mokyklų atsirinkimas pagal prestižą – ne tik švietimo, bet ir socialinė problema. Rytais kauniečiai savo atžalas vežioja iš vieno miesto galo į kitą, iš Kauno rajono į – miestą. Kartais taip daroma dėl to, kad nėra galimybės patekti į šalia esančią mokyklą nes ji atsirenka mokinius. Tačiau dažniausia to priežastis – šalia esančios mokyklos ugdymo kokybė netenkina.

Kenčia transporto sistema, nes rytais visi stovime kamščiuose, nukenčia socialinė aplinka, nes daug laiko, kurį būtų galima skirti kitiems darbams ar laisvalaikiui, praleidžiama vežant vaiką į ir iš mokyklos. Neretai jaunos mamos negali grįžti į darbą ir siekti karjeros, nes reikia vežioti vaikus iš mokyklos į būrelį ir atvirkščiai.

Nors pradžioje, šiek tiek sušaržuodama ir bandžiau tai padaryti, ne visada lengva pasakyti kas yra gera, o kas – prasta mokykla. Jeigu vertinsime, lygindami su mokyklomis, kurios atsirenka vaikus, bus sudėtinga. Šioms mokykloms nereikia dėti didelių pastangų rezultatams pademonstruoti – jose besimokantys vaikai ir juos supanti socialinė aplinka padaro savo.

„Gerosiose“ mokyklose susitelkia stiprūs vaikai iš visų miesto ir rajono kampelių, jos nugriebia grietinėlę. „Blogosiose“ mokyklose mokosi visi kiti.

Jokiais būdais nekaltinų tėvų, kurie ieško savo vaikui geriausio varianto. Tai – visų tėvų pareiga. Keliu rimtesnį, valstybinės reikšmės, klausimą: kas yra daroma, kad situacija keistųsi ir šalia kiekvienų namų esanti mokykla būtų „gera mokykla“? Ką privalome daryti?

Kitas dalykas, kurio pasigedau bendrojo ugdymo mokyklų reitinge – jie nevertina mokyklų kuriamos pridėtinės vertės. Ar mokytojas sugebėjo pakelti mokinio žinias nuo 5 iki 6, vertinant dešimtbalėje sistemoje? Ar vaikas taip ir užstrigo penketuke?

Tendencija konkuruoti atsirenkant mokinius – pasaulinė

Nesu tikra, kad tai nuramins, tačiau segregacija bendrojo ugdymo sistemoje yra ne tik Lietuvos problema. Neseniai išleistoje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaitoje teigiama, jog visame pasaulyje mokyklos ima konkuruoti ne kokybe, o atsirinkdamos geriausius mokinius.

Maža to, ataskaitoje teigiama, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp socialinės įvairovės mokyklose, priėmimo į mokyklas modelių ir socialinės atskirties rodiklių. Pažymima, kad socialinė atskirtis išaugo daugumoje valstybių, kuriose gyvenamąja vieta paremto priėmimo svarba sumažėjo.

EBPO kas trejus metus rengiamas penkiolikmečių moksleivių žinių patikrinimas (PISA) puikiai iliustruoja segregacijos ir mokinių atrankos metodo ryšį. Kanadoje, Suomijoje, Graikijoje, Norvegijoje ir Šveicarijoje, kur mokiniams mokyklos priskiriamos pagal gyvenamąją vietą, labai retai pasitaiko taip, kad žemus rezultatus demonstruojantys mokiniai mokytųsi tam tikrose mokyklose. Kita vertus, tokia situacija gana dažna Čilėje, Vengrijoje, Meksikoje ir Peru, kur mokiniai priimami į mokyklas nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, o prasčiau besimokantieji koncentruojasi keliose „paprastose“ mokyklose.

Ataskaitos rekomendacijose teigiama, jog, jei nebus įdiegti tam tikri svertai, socialinė ekonominė segregacija tarp atskirų mokyklų tik gilės. Jei pasirinkimas bus platesnis tik didesnes pajamas turinčiųjų atstovams, jei mokyklos, į kurias stojantieji veržiasi, atsirinks tik geriausius iš geriausiųjų, atskirtis gilės.

Lengvų atsakymų nėra

Problema kompleksinė, jai spręsti aš taip pat neturiu recepto. Visi galimi sprendimai yra labai susiję su bendrojo ugdymo pertvarka, kuri Lietuvoje niekaip neįsibėgėja. Visgi, kelis aspektus norėčiau paminėti.

Labai svarbu atsakyti į klausimą, kaip plačiai mes turime leisti atsirinkinėti vaikus į „geras“ mokyklas ir kokia svarba turėtų būti teikiama gyvenamajai vietai? Mokyklų išskirtinių gabumų ir talentų vaikams, privalo būti, tačiau reikia gerai pasvarstyti kiek jų turėtų būti ir kaip plačiai mes leisime taikyti atrankos principus priimant į mokyklas.

Savivaldybėms reikėtų vengti sprendimų, kuomet pirmumas pasirinkti mokyklą ar darželį visai nepriklauso nuo gyvenamosios vietos. Deja, taip atsitiko Kaune, patvirtinus priėmimo tvarką į ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigas.

Artimiausių metų statistiniai rodikliai ir džiuginantys, ir sukeliantys daug nerimo, nes ženkliai išauga 1–8-ųjų klasių mokinių skaičius ir sumažėja vyresnėse (ypač 11–12-ose) klasėse besimokančiųjų. Jau šiais metais Kaunas, ypač Šilainių ir Vilijampolės gyventojai, susidūrė su itin skaudžia ir netikėta problema, kai vaikas nepatenka ne tik į artimiausią, bet net ir į bet kurią kitą tame mikrorajone esančią mokyklą.

Taigi, šiuo atveju, kyla net ne teikiamų ugdymo paslaugų kokybės klausimas, bet realus vietų sukūrimas, perskirstymas, užtikrinant teisę į mokymąsi. Tikslinga būtų kaip galima greičiau pradėti svarstyti galimus šios problemos sprendimo būdus, diskutuojant apie galimybes apjungti skirtingų tipų mokyklas į vientisą akademinį kompleksą ir taip užtikrinti ugdymo tęstinumą, o tuo pačiu, tikėtina, ir kokybę. Padėtų ir tikrųjų mokyklų nepopuliarumo priežasčių išaiškinimas ir numatymas, kiek vietų ir kuriame mikrorajone jų reikės ne tik šiais, bet ir kitais ar dar kitais mokslo metais.

Svarbiausia – bet kurioje mokykloje vaikas turi būti saugus, atsižvelgiama į jo realias galimybes ir poreikius, maksimaliai suteikiama profesionali dalykinė, socialinė, psichologinė pagalba. Kol taupoma pagalbos specialistų sąskaita, būtų naivu tikėtis vienodai ar artimai kokybiškų ugdymo rezultatų kiekvienoje įstaigoje.

Savaime suprantama, kad ten, kur suėję motyvuoti mokiniai, jiems pagalbos specialistų paslaugos, išskyrus psichologus, mažiausiai reikalingos. Tuo tarpu tos įstaigos, kurios priima visus mokinius iš įstaigai priskirtos teritorijos, susiduria, visų pirma, su socialiniais iššūkiais, pagalbos ne tik vaikui, bet ir šeimai teikimu.

Mes pripratę galvoti, kad savivaldybė atsakinga tik už mokyklų administravimą, o mokyklų stiprinimas, vystymas yra tarsi paliktas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai. Dažnu atveju, savivaldybės nepakankamai įsitraukia į savo mokyklų sistemos kokybės stiprinimą. Tai patvirtina ir neseniai atliktas Valstybės kontrolės tyrimas „Ar savivaldybių vykdomų funkcijų sistema sudaro sąlygas joms veikti efektyviau?“ Būtina skirti daugiau dėmesio mokyklų vystymui ir mokymo kokybės stiprinimui, ne tik langų dažymui.

Galiausiai, visiems kauniečiams turi būti žinoma, kaip sekasi vienai ar kitai mokyklai, kokią pridėtinę vertę ji kuria. Tėvai turėtų aktyviai domėtis mokyklos veiklos rezultatais. Ar mokytojas sugebėjo pakelti mokinio žinias nuo 5 iki 6, vertinant dešimtbalėje sistemoje? Ar vaikas taip ir užstrigo penketuke? Tai – tik keletas klausimų į kuriuos atsakymų ieškoti būtina jau šiandien.