Paviešinus vaizdus iš Ukrainos atkovotų Kijevo krašto miestų su brutaliai nužudytais civiliais, nebetenka prasmės neseni optimistiniai pasvarstymai apie tikėtiną greitą ukrainiečių grįžimą į tėvynę.
Rusijos karo nusikaltimai tik paspartins naują karo pabėgėlių bangą.
Skerdynes vykdanti Rusijos armija telkia naujas pajėgas, skelbiama apie mobilizuojamus per 60 tūkst. šauktinių. Ruošiamasi dideliam puolimui Ukrainos Rytuose, regiono gyventojai raginami kuo greičiau iš ten išvykti.
Dabar skaičiuojama jau virš 4 milijonų pasitraukusiųjų iš karo apimtos šalies. Didžiausias krūvis tenka tiesiogiai su Ukraina besiribojančioms valstybėms, ypač Lenkijai. Ji pasiekė savo galimybių ribas ir ragina vienyti ES resursus, priimančiųjų valstybių pajėgas, pasidalijant karo pabėgėliais.
Unifikuoti ES sprendimai, žinoma, bus patvirtinti, bet tai užtruks. Todėl dėl tam tikrų įsipareigojimų privalome susitarti nacionaliniu lygiu jau nedelsiant ir, kas ypač svarbu, pasirengti vykdyti juos pilna apimtimi.
Pirmiausia, apsispręsti dėl galimo karo pabėgėlių skaičiaus pagal šios dienos galimybes. Kaip ir Lenkijos, mūsų visuomenė transliuoja – priimsime visus. Tačiau, oficiali valstybės pozicija turėtų būti konkretūs skaičiai, atsižvelgiant į Ukrainos kaimynių indėlį, proporcingi šalies populiacijos dydžiui, paremti visų sektorių – socialinio, sveikatos, švietimo, darbo rinkos – galimybėmis.
Turint preliminarius duomenis, galima kalbėti ir apie koordinuotą atvykimo logistiką – tiek iš Ukrainos, tiek iš Lenkijos. Man apsilankius „Stiprūs kartu“ būstinėje Ukrainos – Lenkijos pasienyje, kur vykdomas pabėgėlių priėmimas ir paskirstymas, yra akivaizdu, kad iki šiol tuo užsiima beveik vien nevyriausybininkai.
Kitas aspektas – Lietuvos–Lenkijos sienų kontrolė, užtikrinanti nuo karo bėgančiųjų saugumą ir užkardanti kelią galimai prekybai žmonėmis.
Ten pat būtina spręsti ir srautų paskirstymą, kad žmonės neplūstų vien į Vilnių ir jo ilgainiui neištiktų „perkrautos“ Varšuvos likimas. Priėmusiai per 300 tūkstančių pabėgėlių, jai gresia humanitarinė ir visų miesto infrastruktūrų krizė.
Karo, kaip ir kitų ekstremalių situacijų pradžioje, natūralu, kad pirmieji mobilizavosi visuomenininkai. Jie – lankstesni, neįpareigoti biurokratinių formalumų.
Tačiau karinių veiksmų pabaigos, deja, nematyti, ir čia jau valstybė turėtų perimti iniciatyvą. Nelaukiant ES direktyvų, parodyti solidarumą tiek su Lenkija, tiek su Ukraina: atvira širdimi kenčiančiai broliškai tautai, bet įsipareigojant atsakingai ir veikiant koordinuotai, piliečių bei institucijų pastangomis.