6 metus savanoriauju TAU ir matau, kaip stipriai tokia veikla senjorams yra reikalinga. Žavingiausia yra tai, jog TAU kūrė patys senjorai, be jokios pagalbos iš šalies, vedini tik pačios idėjos ir noro būti aktyviems.
Skirti deramą dėmesį, kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos senjorams rinktis, turėti savišvietai reikalingas priemones, keliauti ir pažinti – valstybės pareiga. Nes socialinio aktyvumo skatinimas, galimybė bendrauti, jaustis reikalingam ir tobulėti įgaunant švietėjiškų žinių – tai pridėtinė orios senatvės užtikrinimo dalis.
Nuolat pabrėžiama fizinio aktyvumo būtinybė, bet ne vienas mokslinis tyrimas pabrėžia būtinybę išlikti ir protiškai aktyviais per užimtumą. Tie žmonės, kurie išlieka socialiai aktyvūs, turi didesnę tikimybę gyventi savarankiškai ir turi mažesnę riziką, susijusią su stresu likti nereikalingiems.
Japonija ir „sidabrinė ekonomika“
Pavyzdžiui, Japonija prieš kelis dešimtmečius pradėjo įgyvendinti atsakingo požiūrio į senjorus programą. Ne butaforinę, lozunginę, bet tikrą.
Taigi, pirmiausia turime pripažinti, kad senjorai yra ne išlaikytiniai (o tokia nuostata dar gaji dalyje visuomenės), o pridėtinės vertės kūrėjai valstybėje. Jie yra aktyvūs, gali kurti arba vadovauti, pirkti ir vertinti.
Japonai tai vadina „sidabrine ekonomika“ (angl. Silver Economy). Tai nėra žeidžiantis ar diskriminuojantis terminas. Atvirkščiai, jis verčia įtempti ausis ir įsiklausyti į pavyzdinę patirtį.
Per socialinio aktyvumo rėmimą ir sveikos gyvensenos skatinimą Japonija pasiekė, kad jų senjorų gyvenimo trukmė yra ilgiausia pasaulyje. Taip pat jie pasiekia ilgiausią amžių išlikdami sveikais.
Tuo tarpu pirmasis Trečiojo amžiaus universitetas Lietuvoje įsteigtas 1995 metais. O šiandien juos turime jau visose Lietuvos savivaldybėse, kai kuriose – net ne po vieną.
Labai gerai, kad savivaldybės prisideda kaip tik gali – neatlygintinai suteikdamos patalpas, transportą, edukacinę pagalbą. Bet tai turi tapti valstybine palaikymo sistema ir vien šiandieninių Neformaliojo suaugusių švietimo įstatymo normų nepakanka.
Trečiojo amžiaus universitetai privalo dalyvauti projektų rengimo ir vertinimo atrankoje dėl finansavimo. Senjorai kaip vieną iš kliuvinių ir pabrėžia biurokratines kliūtis – rengti paraiškas, nes valstybės paramą gali gauti tik konkurso būdu.
Valstybės skiriami pinigai – katino ašaros
Nors TAU veikloje dalyvauja jau per 30 tūkst. senjorų, tačiau valstybė šiandien skiria kol kas tik kiek daugiau nei 300 tūkst. eurų visos programos išlaikymui, t. y. 10 eurų senjorui per metus. Visą likusią dalį universitetai turi prisidėti veiklai iš savo surenkamo nario mokesčio ar kitų šaltinių.
Tai yra lašas jūroje. Tad šios paramos padidinimas iki 100 eurų TAU lankančiam studentui per metus būtų tikrai nedidelė našta šalies biudžetui, o universitetams – paskata dar labiau sustiprėti.
Kodėl privalome rasti atitinkamą valstybės finansavimo modelį kaip ir tradicinėms ugdymo įstaigoms, taip pat ir TAU? Taip, dauguma TAU studentų studijuoja sau, savišvietai, socializacijai ir nebebus aktyvūs darbo rinkos dalyviai.
Bet jie ieškotojai, geresnio, sveikesnio, patariančiojo vaidmenyje esantys senjorai, tad turi vienodas teises mokytis tomis pačiomis sąlygomis, tam gauti reikiamą valstybės paramą, kaip ir kiti švietimo sistemoje institucijų paslaugas gaunantys Lietuvos piliečiai.
Dar 2018 m. dabartiniai valdantieji parengė Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymo pataisas tačiau pritrūko politinės valios jas priimti. Šiandien įstatymas dar labiau tobulintinas.
Reikia numatyti techninės pagalbos ir tinkamo mokymosi priemonių tiekimą bei tiesioginio finansavimo iš valstybės ir savivaldybių biudžetų galimybes. Dabar jos iš esmės prieinamos tik asmenims, kurie mokosi pagal suaugusiųjų formaliojo švietimo programas suaugusiųjų bendrojo ugdymo mokyklose.
Nors dėl karantino gyvenimo ritmas pasikeitė, tačiau TAU asociacija jau pradėjo tęsti savišvietą ir bendrauti kitaip, virtualiai, pasitelkiant konferencines interneto programas ir socialinius tinklus. Taigi turime iš ko pasimokyti aktyvumo ir žingeidumo, tačiau privalome senjorų socialiniam aktyvumui parodyti ir didesnį valstybės dėmesį.
Ką padaryti įsipareigoja socialdemokratai?
Mokymosi visą gyvenimą čekiai, masiniai atvirieji interneto kursai ir mokymai, atitinkantys darbo rinkos poreikius, o ne dėl varnelės – tai tik keletas konkrečių LSDP įsipareigojimų iš 2020 m. Seimo rinkimų programos.
(1) Mokymosi visą gyvenimą čekių sistemos diegimas. Ši tvarka leis didelei visuomenės daliai gauti tikslinę finansinę paramą mokymuisi ir savo nuožiūra ją panaudoti profesinių kompetencijų įgijimui, tobulinimui, užsienio kalbų mokymuisi ir kt.. Mokymosi čekių sistema, kaip rodo pažangių valstybių (pvz., Vokietijos, Danijos, Prancūzijos) patirtis yra vienas efektyviausių būdų siekiant veiksmingo ir motyvuoto suaugusiųjų mokymosi, skaidraus lėšų panaudojimo.
(2) Stiprindami institucinę suaugusiųjų mokymosi bazę, taip pat numatome sistemingai remti trečiojo amžiaus universitetus bei nevyriausybinį sektorių, skatinti savivaldybių įnašą į suaugusiųjų mokymosi paramą.
(3) Taip pat peržiūrėsime bendrojo ugdymo programos akcentuojant mokymosi mokytis kompetencijos svarbą. Daugiau mokytojų turės galimybę įgyti suaugusiųjų mokytojų – andragogų kompetencijas.
(4) Aktyviųjų darbo rinkos priemonių taikymas. Mokymąsi visą gyvenimą turime padaryti labiau prieinamą ir įtraukti socialines grupes, kurios šiomis programomis mažai naudojasi. Svarbu šį procesą tobulinti, populiarinti ir padaryti prieinamą kiekvienam Lietuvos gyventojui.
(5) Taip pat sieksime Lietuvoje įdiegti masinius atviruosius internetinius kursus. Be to, reikia užtikrinti, kad mokymai atitiktų darbo rinkos poreikius. Tam skatintinas bendradarbiavimas tarp vietinių užimtumo tarnybų, darbdavių ir profesinių sąjungų. Taip pat turėtų būti didinama parama nekvalifikuotų arba žemos kvalifikacijos suaugusiųjų kvalifikacijai kelti arba keisti, tai darant ne tik nedarbo periodu, bet ir esant darbo santykiuose.