Dabar jauna šeima, kurioje abu sutuoktiniai arba vienas vaiką auginantis tėvas ar mama yra ne vyresni kaip 35 metų, gali pretenduoti į valstybės paramą būsto kredito daliai. Vaikų neturinčioms jaunoms šeimoms numatyta 15 proc. valstybės parama, vieną vaiką auginančioms – 20 proc., du vaikus – 25 proc., auginančioms tris ir daugiau vaikų – 30 proc. būsto kredito sumos subsidija. Paskolos suma, pagal kurią apskaičiuojama subsidija, dabar negali būti didesnė kaip 87 tūkst. eurų.
Taip ir nepataisyta įstatyme užprogramuota diskriminacija. Visiškai neaišku, kuo paremtas 35 metų jaunos šeimos kriterijus. Jeigu jaunuoju ūkininku gali tapti asmuo iki 40 metų amžiaus, tai jaunai šeimai apibrėžti taikomas 5 metais trumpesnis laikotarpis. Šeima paramos gauti negalės ir tuo atveju, jei bent vienas iš sutuoktinių yra 36 metų.
O juk porų, sudarančių santuokas vis vėlesniame amžiuje, skaičius auga: 2005 m. – fiksuotas 26 m. amžiaus vidurkis, o 2018 m. – jau 30 m. Atsižvelgiant į visa tai, jaunos šeimos sąvoka turėtų būti taikoma asmenims, kurie yra ne vyresni nei 40 metų amžiaus.
Vyriausybės sprendimu parama galės pasinaudoti tik regionuose gyvenančios šeimos. Tačiau ir čia susiduriame su nevienareikšme situacija. Į regiono sąvoką patenka Vilniaus ir Kauno rajonai, tačiau nepatenka, pavyzdžiui, tokie miestai kaip Panevėžys, Šiauliai, Palanga, Birštonas ar Neringa. Tampa visiškai neaišku, kas yra tikrasis regionas.
Manau, kad, jeigu šalies gyventojai nusprendė, kad viena iš trijų idėjų Lietuvai yra pagalba jaunoms šeimoms, įsigyjant būstus, tai ta pagalba turėtų apimti visoje šalies teritorijoje gyvenančias jaunas šeimas. Juk Birštone gimę ir augę jaunuoliai, norintys čia kurti šeimą, auginti atžalas ir dirbti, niekuo neblogesni už Kauno rajone gyvenančius. Visgi, pagal šiandien galiojančią tvarką, šeima iš Birštono parama pasinaudoti negali.
Kita vertus, Seimas praplėtė galimybes paramai gauti. Pirmąjį būstą įsigyjančias jaunas šeimas galės remti ne tik valstybė, bet ir savivaldybė bei verslo atstovai, kartu finansuodami iki 50 proc. būsto vertės. Lieka neatsakytas klausimas, kiek prie to finansiškai galės prisidėti savivaldybės. Juk jų atsakomybės sritis yra pasirūpinti ir šeimomis, laukiančiomis eilėse socialinio būsto, tačiau turint biudžetus, kurie stipriai priklauso nuo centrinės valdžios sprendimų, laisvų lėšų dalinai finansuoti jaunų šeimų būstus daugeliu atvejų neliks.
Paramos mechanizmas nėra pakankamai išplėtotas. Nors per metus parama pasinaudojo apie 800 šeimų, tačiau apie 300 šeimų paramos negavo, nes bankai ir kredito unijos atsisakė suteikti paskolą dėl per didelės rizikos ar per pigaus būsto mažuose miesteliuose. Svarbu, kad skolinimasis būtų atsakingas ir būtų įvertintos galimos rizikos dėl sklandaus kredito grąžinimo.
Visgi tai, kad net trečdalis šeimų, atitinkančių kriterijus paramai gauti, nepraeina banko barjero, rodo, jog reikalingas ministerijos įsikišimas. Jei dirbanti jauna šeima negali pasinaudoti tokia parama, turi būti numatytos papildomos priemonės, kaip palengvinti banko paskolos gavimą.
Dar vienas nelankstus ir nelogiškas kriterijus, kuris taikomas parama pasinaudojusiai šeimai – pirmuosius 10 metų negalima disponuoti turtu, teisės negali būti perleistos kitiems asmenims.
Gyvenimas yra dinamiškas: šeima gali priimti sprendimą persikelti į kitą miestą dėl, pavyzdžiui, gauto patrauklaus darbo pasiūlymo, jai gali prireikti didesnio būsto, galimos skyrybos, netektis ir kiti panašūs dalykai, todėl toks numatytas 10 metų laikotarpis yra neproporcingai didelis. Manau, kad tas laikotarpis turėtų būti sutrumpintas iki 3–5 metų arba turėtų būti numatyti išimtiniai atvejai, kai šeima gali atsisakyti būsto teisių ir negauti baudos, t. y. prievolės grąžinti suteiktą subsidiją.