Justas Valantinas. Parlamentarizmo pamokos iš fronto linijos

Jau ilgiau nei 500 dienų tęsiasi narsi ukrainiečių kova už savo žmonių laisvę ir išlikimą, už kaimyninių valstybių saugumą ir stabilumą, stabdant grobikišką ordą iš Rytų. Išties, mūsų kaimynystėje kasdienybė liudija barbariškus nusikaltimus žmogiškumui bei brutalumą. Civilių kankinimas ir žudymas, moterų prievartavimas, vaikų grobimas tapo negailestinga, likimus talžančia rutina. Nepaisant to, Kyjivas įrodė, jog net ir tokiu tamsiu laikotarpiu žmogaus teisės gali sužibėti naujais atspalviais. Kokias parlamentarizmo pamokas galime išmokti iš ukrainiečių?

Ilgą laiką Lietuvoje vyravo įsitikinimas, jog žmogaus teisės – sotaus, turtingo ir taikaus gyvenimo pasekmė. Klausimas, kuriam politinėje darbotvarkėje verta atsirasti tik tada, kai šalies nekamuos ekonominiai rebusai, valstybės kaimynystėje įsivyraus taika ir nė vienam piliečiui nekils abejonių, kad jam nereikės alkti ar šalti. Kitaip sakant, kai tariamų „rimtesnių klausimų“ nebelieka, galima sau leisti atkreipti dėmesį į mažiau matomas ir girdimas problemas bei pabandyti spręsti moterų, gėjų ar gyvūnėlių problemas. Iš tikrųjų, ši suprimityvinta konstanta Lietuvoje itin gaji – jau itin ilgą laiką šūsnis žmogaus teisių klausimų korektiškai (nors, tiesą sakant, dažniau nemandagiai) padedami į šoną, nenoriai žadant prie jų sugrįžti vėliau.

Šiuo neramiu metu įkvepiančiu žmogaus teisių pavyzdžiu tampa kariaujančios Ukrainos pavyzdys. Kol šią valstybę kamuoja karo siaubai, žūsta kariškiai ir civiliai, bandoma išvengti dar vienos biologinės ir atominės katastrofos – iš esmės kalbama apie gyvybės ir mirties klausimus, – Kyjivas atranda laiko ir jėgų diskutuoti ar net priiminėti klausimus, kurie lietuviškame Seime kažkokiu nesuprantamu būdu atsidūrė politiniame užribyje. Per pastarąjį „karo laikotarpį“ į Ukrainos parlamentarų darbotvarkes ėmė skintis kelią įstatymai, kurie ir šios valstybės politikų praeityje ilgą laiką buvo stumiami į politines paraštes. Praėjusių metų liepą Ukrainos Rada beveik vienbalsiai ratifikavo Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo, dar kitaip žinomą kaip Stambulo konvenciją. Ir kitų žmogaus teisių klausimų įgyvendinimas Ukrainoje yra įgavęs nemenką pagreitį. Šiemet pradėtas svarstyti ir tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimo klausimas. Vietinio, istoriškai itin konservatyvaus parlamentaro Andrijaus Kožemiakino, netikėtai pasirinkusio poziciją palaikyti tos pačios lyties asmenų partnerystės įstatymą, tikinimu, jei „tai niekada neegzistuos Rusijoje, tai turėtų būti remiama čia“. Akivaizdu, jog žmogaus teisių klausimai ukrainiečių politinėje sąmonėje turi ryškią ideologinę dimensiją – suprask, mes esame ne rusai, mes esame europiečiai, mums priimtinos civilizuoto pasaulio idėjos.

Šią akimirką užplūsta elementari pagunda besti pirštu į Ukrainą ir sakyti: jei gali jie, kodėl negalime mes? Didžiosios daugumos politikų ir net dalies visuomenės protus aptemdę baimės bei neryžtingumo debesys stumia šalį į sąstingį, kuris niekaip nedera su išdidžia mūsų šalies istorija. Prieš daugiau nei 30 metų parodę beribį ryžtą ir pirmieji išsilaisvinę iš tautų kalėjimo Sovietų Sąjungoje, kur individualios (t. y. ne kolektyvinės) žmogaus teisės suprastos labiau kaip invazinis, vakarietiškas terminas, o ne objektyviai (t. y. nepriklausomai nuo valdžios leidimo) egzistuojanti piliečio teisė, šiandien dreifuojame ir trypčiojame ne tik už senųjų Vakarų demokratijų, tačiau ir už kitų, panašią istorinę lemtį išgyvenusių, valstybių nugarų.

Jau kurį laiką delsiame ratifikuoti Stambulo konvenciją. Nuo 2018 metų, kai dokumentas Prezidentės Dalios Grybauskaitės buvo pateiktas Seimui svarstyti, realios iniciatyvos, į nacionalinės teisės veikimo mechanizmą įtraukiant efektyvias smurto prieš moteris prevencijos priemones, nebuvo. Gali būti, jog netolimoje ateityje būsime paskutiniai to nepadarę „pagonys“ – esame viena iš vos 6 konvencijos neratifikavusių Europos Sąjungos valstybių narių. Mus jau aplenkė ne tik Ukraina, tačiau ir Sakartvelas bei Moldova. Vertinant LGBT+ teisių užtikrinimo perspektyvą, apskritai stovime „mirties taške“ – paskutinis teisės aktas, reikšmingai pagerinęs LGBT+ bendruomenės padėtį šalyje, priimtas dar gūdžiais 2003 metais, kai kelią prasiskynė Lygių galimybių įstatymas, uždraudęs diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos visose gyvenimo srityse. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „ILGA-Europe“ duomenimis, teisinė ir politinė LGBT+ asmenų padėtis Balkanų valstybėse ar net toje pačioje Moldovoje bei Sakartvele vertinama geriau nei Lietuvoje, o Europos Sąjungoje, akivaizdu, esame tarp autsaiderių. Sunerimti yra dėl ko – aptarti teminiai žmogaus teisių pjūviai yra tarsi puikus lakmuso popierėlis, liudijantis, jog mes – tie, kurie praėjusio amžiaus pabaigoje keitėme nusistovėjusią pasaulio tvarką, – šiandien, vertinant žmogaus teisių padėtį Lietuvoje, ne tik nugrimztame į Europos Sąjungos narių sąrašo dugną, tačiau esame aplenkiami ir valstybių, dar tik žengiančių eurointegracijos keliu.

Nerimauju, jog kaip valstybė neteisingai dėliojame prioritetus – žinoma, Seimo posėdžių salėje svarstomi reikšmingi įstatymų projektai, tačiau galiu matyti, jog parlamentarų darbotvarkės nėra užkrautos tik mokesčių ar švietimo reformos ypatumais, krašto apsaugos problemomis ar kitais kompleksiniais klausimais. Dalis mūsų politikų yra įstrigę „įsimintinų dienų“ skelbimo verpete, kai daugiausia dėmesio skiriama aktyvios diskusijos visuomenėje nekeliantiems klausimams, užsiimama saugi bei pasyvi laikysena, vengiama imtis atsakomybės ir veikti, nepaisant to, jog tokios apatijos rezultatas – Lietuvos žmonių teisinės apsaugos ir gerovės mažėjimas. Labiau nei išsikerojusio smurto prieš moteris baiminamės nepagrįstai mistifikuotų sąvokų, numatytų Stambulo konvencijos tekste. Labiau nei gajos diskriminacijos ir neapykantos LGBT+ asmenims bijome, jog šios bendruomenės nariai įgis tokias pačias teises kaip ir kiti Lietuvos Respublikos piliečiai. Tragikomiška, tačiau Ceikinių ąžuolo nukirtimo atvejis Vilniaus miesto centre ar Romaino Gary skvero medžių istorija susilaukė kur kas daugiau Lietuvos politinio elito dėmesio nei, pavyzdžiui, prieš kurį laiką įvykęs Europos Sąjungos prisijungimas prie Stambulo konvencijos ar Civilinės sąjungos įstatymo svarstymas Seime. Miesto medžiai svarbu. Lietuvos žmonės – taip pat.

Daugiau nei 500 dienų su beribe pagarba stebime ukrainiečių meilės ir atsidavimo savo šaliai pamoką. Išmokime ir Ukrainos parlamentarizmo pamokas. Noriu tikėti, jog mūsų artimų kaimynų pavyzdys, drąsios bei kruvinos kovos akivaizdoje svarstant įstatymus, kurie mūsuose dažnai vertinami kaip nepatogūs ir tariamai „skaldantys“, neliks nepastebėtas. Tai puiki iliustracija, jog demokratijos principus puoselėjančioje visuomenėje žmogaus teisės turi žengti lygiagrečiai kitų svarbių valstybės gyvenimo klausimų.