K. Daukšys. Vartotojau, ar žinai, kiek tau kainuos SGD išlaikymas?

2015 m. lapkričio 17 d. ypatingos skubos tvarka buvo patvirtintas naujas Suskystintų gamtinių dujų terminalo išlaikymo bei „Statoil“ tiekiamų suskystintų dujų apmokėjimo užtikrinimo modelis. Praėjusį mėnesį suėjo lygiai metai, kai veikia terminalas, tačiau veiklos finansavimo modelis – jau trečias. Kaži ar paskutinis?

Žinoma, ne taip paprasta surasti būdą, kuriuo neskausmingai kasmet atsisveikintume su maždaug 220 mln. eurų. Palyginkime, tai yra apytiksliai 20 procentų visai socialinei apsaugai iš šalies biudžeto skirtos sumos, arba tai yra apytiksliai 40 procentų visai sveikatos apsaugai skiriamos sumos, arba tai yra apytiksliai 60 procentų sumos, reikalingos pastarajam kovinių pėstininkų mašinų pirkimui.

Taigi, suma milžiniška, tad kaip iš tiesų paskutiniu sprendimu Seimas palaimino jų išleidimą? Trumpai pakartosiu pagrindinius šio modelio bruožus:

– „infrastruktūrinė dalis“, t.y. SGD terminalo įrengimo ir eksploatacijos sąnaudos, įskaitant laivo nuomos sąnaudas, yra numatyta dengti visų prie sistemos prisijungusių gamtinių dujų vartotojų lėšomis, priklausomai nuo turimų maksimalių techninių pajėgumų šaltuoju sezonu. Kalbant paprasčiau – privalės mokėti visi, nepriklausomai nuo to ar dujas naudoja, ar ne. Tiesiog. Yra prie katilinės atvestas dujų vamzdis? Mokėk!

– „prekybinė dalis“, t.y. gamtinių dujų kainų skirtumo sąnaudos tarp kainos, už kurią UAB „Litgas“ įsigys iš „Statoil“, ir kainos, už kurią šias dujas parduos Lietuvos ir ne Lietuvos vartotojams, bus dengiamos papildoma dedamąja prie gamtinių dujų perdavimo paslaugos tarifo. Kitaip sakant, visi Lietuvos piliečiai solidariai „susimes“ ir padengs visus nuostolius. Ir ne tik Lietuvos nuostolius, bet galimai subsidijuos ir kitų šalių dujų vartotojus.

Jeigu dar absurdo neužtenka, pridėsiu ir tai, kad nei Seimas, nei Lietuvos piliečiai nebuvo iš anksto informuoti, kiek gi tų nuostolių reikės padengti. Tai sužinosime maždaug po metų, o kol kas turime tenkintis tik prognozuojama suma – 52 mln. eurų prekybinio nuostolio per 2016 metus.

SGD lėtai, bet užtikrintai ima tapti akmeniu po kaklu visai mūsų energetikos sistemai.

Kasmet dujų suvartojimas šalyje ženkliai krenta. 2010-2014 m. laikotarpiu dujų suvartojimas krito net 45 proc. 2016 m. suvartojimas su praėjusiais metais bus dar 13 proc. mažesnis. Ateities tendencijos tokios pačios – kasmet naudosime vis mažiau dujų ir kasmet vis daugiau mokėsime už SGD monstro išlaikymą. Pavyzdžiui, 2016 m. už viso terminalo infrastruktūros eksploataciją visiems piliečiams reikės „susimesti“ 70 mln. eurų., t.y. 32 proc. daugiau nei 2015 m. Galiu garantuoti taip bus ir kitąmet, ir dar kitąmet, ir dar...

Suskystintos gamtinės dujos (kaip produktas) yra brangesnės nei žemyninės dujos. Pavyzdžiui, 2015 m. birželio mėn. (naujausi Kainų komisijos viešai skelbiami duomenys) suskystintos dujos buvo importuojamos už 44 proc. didesnę kainą nei žemyninė alternatyva. 2016 m. suplanuota apie 10 proc. mažesnė suskystintų dujų kaina situacijos esmės nekeičia. Pagal naująjį „pajėgumų modelį“, prekybinio nuostolio automatinis įkėlimas į kainą vartotojams sąlygojo 133 proc. aukštesnę tiekimo saugumo dedamąją tarife palyginti su 2015 m. analogiška dedamąja. Prastumta įstatymo lygmeniu mato vienetų kaita įgalino užmaskuoti ženklius pokyčius – eiliniam piliečiui ne taip paprasta Eur/MWh paversti į Eur/MWh/parai/metams, ypač kai mokėjimus už suvartotas dujas atlieka Eur/m3.

Situacijos esmės – įlindimas į vartotojo kišenę iki ausų ir be perspektyvos – nekeičia ir kuriami SGD kompetencijų centrai, planuojami papildomų paslaugų jūroje verslai, vis niekaip „neužsisukantis“ dujų eksporto kaimynams verslas, net ir nustačius ypač patrauklias naudojimosi terminalu ir visa infrastruktūra sąlygas (100 proc. nuolaida nuo 2015 m. sausio 1 d.). Tokie judesiai tik dar labiau išryškina didžiulį problemos mastą – 2016 m. visi Lietuvos šilumos ir elektros gamintojai nebus pajėgūs suvartoti minimalaus dujų kiekio, naudojamo SGD terminalo palaikomajai veiklai užtikrinti. Kas turės visa tai kompensuoti iš savo kišenės aš jau minėjau – vartotojai, t. y. mes visi.

Viena vertus, į šią situaciją buvo einama nuosekliai ir sistemingai diegiant žaliąsias technologijas šilumos sektoriuje, ko pasekmėje jau šį sezoną šilumos sektoriuje ne mažiau kaip 80 proc. visos šilumos bus pagaminta biomasės pagrindu. Nors tai ir yra tikroji energetinė nepriklausomybė, SGD terminalui tai nepadeda – turime milžinišką dujų kiekį, kurio neturime kur dėti.

Kitas terminalo strategų galvos skausmas – Viešuosius Interesus Atitinkančios Paslaugos elektros energetikos sektoriuje (arba VIAP). Kad būtų aiškiau, išsireikšiu taip: Vyriausybės mirtinas noras žūtbūt sumažinti elektros kainą privedė prie to, kad nei Elektrėnų, nei kitos elektrinės negavo „valstybinių užsakymų“ subsidijuojamai elektrai, ko pasekmėje, nevartos jokių dujų, tame tarpe ir terminalo dujų. Pasekmės – įšaldyti mūsų elektros energijos gamybiniai pajėgumai, ne mažiau 90 proc. elektros energijos importas (kol neveikia NordBalt, tai reiškia dar didesnį importą iš Rusijos nei kad būtų buvęs suformavus „valstybinius užsakymus“) ir galvosopė, ką gi daryti su šiuo pernelyg brangiu „draudimo polisu“?

Situacija bloga, tačiau dar yra laiko iki kitų metų ir kad ketvirtą kartą netektų priiminėti (absurdiškų) sprendimų ypatingos skubos tvarka, štai keletas alternatyvių terminalo ir dujų verslo veiklos finansavimo būdų:

– akcijos – finansuojantys šį valstybinį verslą turi gauti verslo akcijų. Kurioje kitoje veikloje, kuri nėra valstybinė, argi įmanoma tiesiog susirinkt pinigus, argumentuojant būtinu poreikiu? Taigi, gerbiami SGD vystytojai, pasiūlykite savo klientams papildomą akcijų emisiją, ir turėsite pakankamą kiekį lėšų išsiversti iki kol visi išplėstos veiklos procesai įsisiūbuos ir teiks pelną;

– obligacijos – žinoma, gal ir nenorėsite dalintis nuosavybe. Tuomet bent jau mokėkite jus finansuojantiems tiek, kiek mokėtumėte įprastinėmis sąlygomis finansų rinkoje. Per brangu? Tai kaip čia tada išeina – išlaidas socializuojate, o pajamas privatizuojate?

– dalijimasis ir nuostoliais, ir pelnu – arba kaip britai sako „let’s share pains and gains” (liet. dalinkimės skausmu (nuostoliais) ir pelnu). Kol to pelno nematyti, dalijimasis nuostoliu, tai yra dalies nuostolio dengimas bendrovės, o galbūt net ir jos vadovų sąskaita, būtų stiprus stimulas ir paskata priimti kokybiškesnius sprendimus, nei kad priimami dabar, žinant, kiek nuostolių bus sugeneruota, tiek vartotojai padengs. Neklausdami. Neprotestuodami. Nežinodami. Todėl tikrai dar sykį teiksiu siūlymą dėl veiklos rezultato dalijimosi su vartotojais, nes matau tame sąžiningumą ir prasmę.

Iki 2016 m. vidurio – geras laiko tarpas diskusijai ir efektyvių sprendimų paieškai, kokia vis dėlto suskystintų dujų veiklos išlaikymo ir rėmimo forma yra tinkama mažėjančio gamtinių dujų vartojimo kontekste, kad į 2017 m. eitume išdiskutuotu ir priimtinu finansiniu modeliu, skatinančiu ir užtikrinančiu efektyvumą bei atspindinčiu viešąją strateginę bei energetinę-geopolitinę šio projekto prigimtį.