Noriu pažymėti, kad jame ne viskas teisingai nušviesta. Vadovaudamasis Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsniu „Kandidatą į Seimo narius kompromituojančios medžiagos skelbimas ir kandidato atsakomoji nuomonė“, paaiškinu, kad nesu tvorų, daugelyje vietovių atitveriančiomis visuomenę nuo vandens telkinių ar kitų poilsio zonų, šalininkas, o mano teikiamos įstatymo pataisos priešingai – leistų sukurti dar daugiau vaizdingų, visuomenei prieinamų vietų.
Dabartiniame Saugomų teritorijų įstatyme leidžiama tik atstatyti buvusias sodybas, o ne statyti naujus statinius draustiniuose ir tai nėra mažai, nes vien per 1945–2010 m. laikotarpį Lietuvos miško žemėse sunyko beveik 100 tūkst. sodybų, kurių daugelį puošė ežeras, upė ar tvenkinys.
Vandens jėgainės ir prie jų išsilieję vandens telkiniai daug šimtmečių Lietuvoje vaidino didžiulį ekonominį, socialinį, kultūrinį ir tautinės savivokos vaidmenį. Pagal dabar parengtą vandens malūnų duomenų bazę, nustatyta, kad Lietuvoje yra net 288 buvusių ir esamų malūnų vietovės, bet tikėtina, kad ne visos jos yra išlikę žmonių atmintyje ir į šią bazę įtrauktos. Ir niekas nepamena, kad tvenkiniai būtų trukdę lašišų ar kitų žuvų migracijai, nes joms visada buvo įrengiami specialūs latakai, kuriais lašišos ir kitos žuvys netrukdomai galėdavo migruoti ten, kur joms reikėdavę.
Vandens telkinių reikšmė šiandien nemažėja ir tik reikiamas jų skaičius gali užtikrinti darnaus vystymosi principus, kurie buvo priimti 1992 m. Rio de Žaneiro konferencijoje. Ketvirtajame šių principų punkte sakoma, kad „aplinkos apsauga negali būti atsieta nuo bendrosios raidos“, o dvidešimt antrajame, kad „turi būti įvertinti vietinių bendrijų kultūros, tapatybės ir tradicijų poreikiai“.
Vadovaujantis šiais principais, buvo parengta ir Lietuvos Nacionalinė darnaus vystymosi strategija, o vienas pagrindinių ilgalaikių darnaus vystymo strateginių uždavinių – saugoti ir racionaliai naudoti materialųjį ir dvasinį kaimo paveldą.
Tarp jų paminėtinas ir vandens jėgainių bei prie jų išsiliejusių vandens telkinių atkūrimas. Tiesa, ekonominė jų reikšmė Lietuvai šiandien jau kur kas mažesnė, bet socialinė ir gamtosauginė – diena iš dienos didėja, todėl kai kurie vandens malūnai yra atstatyti ar jau atstatinėjami. Pavyzdžiui, Dubysos upėje jau atstatyta Klumpės, Maslauskiškių, Padubysio ir kt. malūnai.
Tačiau dar kone 200 vandens jėgainių griuvenos ir jų aplinka trukdo racionaliai naudoti upes ir upelius, o problemos tik dėl galiojančių teisės aktų netobulumo ir nesuderinamumo. Mūsų pasiūlyto projekto tikslas yra suvienodinti Vandens įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatas su Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatomis ir sudaryti galimybes atkurti buvusius identiškus vandens malūnus, lentpjūves, pritaikant jas ankstesnei arba naujai veiklai.
„Didžiausia landa, sukuriama įstatyme – leidimas aptverti vandens telkinių pakrantes“ – rašoma minėtame straipsnyje. Taip, tokia grėsmė gali iškilti, bet jei Lietuvoje bus pakankamai vaizdingų pakrančių, tokia būtinybė tikrai atpuls. Galų gale, vargu ar šių dienų sąlygomis atsiras Lietuvoje tiek turčių, kurie išpirktų minėtus „rėželius“.
Kauno savivaldybė planuoja iki 2018 m. parengti Kaune tilto (Kėdainių g.) su patvanka, sujungiančio Raudondvario plentą su Marvele, techninį projektą. Lietuvos mokslininkai yra parengę pasiūlymus dėl Nemuno lygio pakėlimo iki buvusio tarp hidroelektrinės užtvankos ir Neries intako pagal naujausius mokslo pasiekimus be žalos gamtai.
Tiesa, kauniečiams šiuo atveju paprasčiau, nes Saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenimis, Nemuno upės atkarpoje, dėl kurios pateikti pasiūlymai nėra saugomų teritorijų, kuriose būtų nustatytas draudimas statyti patvankas. Tokiems projektams pritariama ir Saugomų teritorijų įstatyme, o upių tvenkimas negalimas tik gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, ir apskritai tai teisingas reikalavimas.
Tačiau, reikia pastebėti, kad Kultūriniuose draustiniuose taikomos išimtys, o kodėl negalima tokiu pat principu vadovautis ir Valstybiniuose parkuose? Juk parkai be tvenkinio – nesuvokiama. Juolab, kad dėl bet kokio tvenkimo saugomoje teritorijoje yra griežtas saugiklis – išsamus poveikio aplinkai vertinimas.
Be abejo, tai papildomos išlaidos, tačiau nebus padaryta klaidos gamtai. Tuo tarpu visiškai nesikišant žmogui, prasideda savaiminis vandens telkinių krantų plovimas, susidaro seklumos ir užanka upės, o kartais net upės pasislenka valstybės sienos atžvilgiu. Taigi, dėl upių nepriežiūros, o ne dėl jų lygio reguliavimo daugiausia ir migruojančios žuvys nepasiekia nerštaviečių.
Užtvankų priešininkai teigia, kad visa Nemuno upė yra Ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių ar jų ruožų sąraše. Nemune bet koks vandens lygio pakėlimas negalimas, nes papildomas upės tvenkimas gali daryti neigiamą poveikį ne tik Nemunui, bet ir kitoms Nemuno baseino upėms. Tačiau ir tai netiesa, nes Baltarusijoje, aukščiau Gardino yra apie du kartus žemesnė užtvanka nei Kauno HES ir jokio neigiamo poveikio nebuvo identifikuota.
Taigi, žmogaus veikla gali ne tik sukelti neigiamą poveikį, bet ir priešingai, pasitarnauti gamtinių vertybių degradacijos prevencijai bei atkūrimui. Dar vienas užtvankų priešininkų argumentas – draudimas statyti užtvankas, įtvirtintas Saugomų teritorijų įstatyme, užtikrina Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų vykdymą.
Tačiau verta pagalvoti kodėl šie „tarptautininkai“ dažnai „pamiršta“, kad kiekvienas tarptautinis įsipareigojimas turi būti vykdomas tik laikantis darnios plėtros principų. Kaip pavyzdį galima paminėti ne tik šias užtvankas, bet ir nesuprantamą draudimą Kuršių mariose gaudyti visas lašišines žuvis. Juk ES direktyvoje, kurios pagrindu taikomi žvejybos apribojimai, kalbama tik apie lašišas, o lašišinės žuvys net neminimos. Kas tai? Ar tai teisės aktus rengusių Žemės ūkio ar Aplinkos ministerijų specialistų ir jų buvusių vadovų nekompetencija ar nesugebėjimas perskaityti direktyvas?
Šiuo atveju direktyvoje įvardyta tik viena saugoma rūšis – lašiša, tačiau ir šis nesusipratimas Lietuvai dabar brangiai kainuoja. Ką, pavyzdžiui, daryti su atsitiktinai į žvejų tinklus patekusia žuvimi? Ypač tai svarbu kalbant apie lašišinių žuvų rūšį – šlakius, kurių atsitiktinai į žvejų tinklus pakliūva per 5,5 tūkst. tonų į metus.
Vadovaujantis galiojančiu Žuvininkystės įstatymu, parduoti jų neleidžiama, tad ką su jomis daryti žvejams, tą žuvį pagavusiems? Juk žuvys, kurios pakliūva į tinklus, neišvengiamai yra jau nebegyvos ir belieka jas tik išmesti į jūrą arba vandenis, bet taip dar plačiau užteršiama aplinka. Be to, ir žvejų bendrovės dėl jų patiria nemažas išlaidas.
Taigi, kaip matome, draudimas pardavinėti atsitiktinai į tinklus Kuršių mariose patekusius šlakius, kai tuo pat metu Baltijos jūroje šia žuvimi prekiaujama laisvai, yra absurdiškas. Jis tik skatina atlyginimą natūra ir šešėlinę ekonomiką, korupciją ir neteisėtą praturtėjimą, ir kitokį piktnaudžiavimą.
Tačiau Žuvininkystės įstatymo pataisos, kurios leistų parduoti atsitiktinai į tinklus patekusias žuvis sukėlė itin daug karštų diskusijų ir sulaukė dar daugiau priešininkų, negu senųjų užtvankų atstatymas. Tad peršasi mintis, kad matyt neatsitiktinai aplinkosaugininkai kalba apie šalyje klestinčią juodąją šių žuvų rinką, kurioje už kiekvieną žuvį mokama aukso kaina.