Musulmonai turi labai tvirtą tapatybę
Islamas yra greičiausiai auganti religija ir Europoje, ir pasaulyje. Tai vyksta ne tik dėl gausių musulmonų šeimų, bet ir dėl aktyvios misionierių veiklos, o kartais ir dėl radikalių priemonių ar net prievartos, kai islamas susiduria su kitomis konfesijomis – Nigerijoje, Pakistane, Indijoje, Indonezijoje. Kadangi ši religija neturi „popiežiaus“ ar stiprios hierarchijos, todėl nėra visuotinio autoriteto, kuris galėtų ją suvaldyti. Nėra kam pasmerkti ekstremistinių srovių. Tarp dvasininkų atsiranda radikalų, kurie skatina neapykantą ir agresiją kitokiems, kurie traktuojami kaip netikėliai, o neraštingoje minioje tai suveikia kaip žiežirba popierių krūvoje.
Islamo religija labai griežta, turi daug išorinių ir vidinių nuostatų bei reikalavimų, draudžia bet kokias abejones, todėl labai stipriai įtraukia tikinčiuosius. Dėl to musulmonai labai tvirtai suvokia savo tapatybę. Jie sunkiai integruojasi į kitokias kultūras ir net nedidelė grupė išlaiko savo kultūrą, paremtą religija. Kai tuokiasi du žmonės, ir jeigu bent vienas iš jų yra musulmonas, beveik visada, visa šeima atsiverčia į islamą.
Stipri tapatybė yra didžiausia islamo stiprybė, bet kartu ir grėsmė pagrindinei vertybei, už kurią Europos visuomenė kovojo nuo 1789 m. Didžiosios prancūzų revoliucijos, – Laisvei. Demokratinės laisvės ir tolerancija yra diametraliai priešingi islamo ideologijai. Žmonės iš musulmoniškų kraštų plūsta į Vakarus, nes vertina turtingą gyvenimą, tačiau jie jo nesieja su liberalia demokratija ir tolerancija. Net trečios kartos imigrantai, baigę vakarietiškas mokyklas, pasirenka alternatyvias bendruomenes ir nepripažįsta juos svetingai priėmusių kraštų vertybių.
Islamas populiarėja Europoje
Jeigu peržiūrėtume prancūzišką filmą su Louis de Funesu, tai visoje juostoje nepamatytume nei vieno neeuropietiškos išvaizdos žmogaus. Tai labai kontrastuoja su vaizdais, kuriuos matome Prancūzijos, Anglijos ar Belgijos miestuose dabar. Per 25 m. į Europą atvyko labai daug imigrantų iš musulmoniškų kraštų. Jie nesusiliejo ir neištirpo vietinėje kultūroje, kaip kokie lietuviai Norvegijoje, o ir toliau gyvena savo kultūroje ir ją skleidžia į išorę.
Dėl mažo gimstamumo Europoje sparčiai mažėja „senosios kultūros“ atstovų ir daugėja musulmonų. Jau nieko nestebina faktai, kad keletą metų iš eilės populiariausias vardas naujagimiams Londone yra Muhammadas.
Dalis apžvalgininkų sako, kad musulmonai, atvykę į Europą, susipažins su laisvės ir tolerancijos pasiekimais, supras, kad tai daug pažangiau, nei viduramžių dogmos ir taps tokie pat laisvių gynėjai kaip ir senieji europiečiai. Tačiau čia reiktų atsakyti į klausimą, kodėl islamu taip susižavi jaunimas, nors krikščioniškoje kultūroje jaunimas kaip tik ta grupė, kuri mažiausiai religinga. Islamo sureikšminimas yra protesto prieš dominuojantį pasaulį forma. Augant miestams ir nykstant tradicinei arabų kultūrai, maždaug 6-ajame XX a. dešimtmetyje religingumas tapo atsvara dominuojančiai Vakarų kultūrai. Taigi kuo stipresnė Vakarų įtaka, tuo daliai musulmonų vis priimtinesnis radikalus islamas.
Teroristai siekia pasaulinio kalifato
Skaičiuojama, kad jau šiame šimtmetyje kai kuriose buvusiose krikščioniškose Europos šalyse musulmonai sudarys daugiau nei pusę gyventojų. Logiška, kad tada jie pareikalaus to, ko norėjo britai Australijoje ar ispanai Amerikoje, – sukurti savo šalį su savo įstatymais. Toks atvejis įvyko Kosove. Dar 1871 m. 64 proc. gyventojų buvo serbai, bet albanų vis daugėjo, kol jie pradėjo sudaryti daugumą ir pareikalavo savo teisių – savo šalies. Dabar Kosove serbų jau tik 1,5 proc.
Kai kas teigia, kad praturtėję musulmonai nebebus tokie religingi ir priešiški kitokioms kultūroms, bet Saudo Arabijos ar kitų turtingų šalių pavyzdžiai kelia abejonių.
Pokyčiams Kosove prireikė 150 m., o radikalai nenori tiek ilgai laukti, jie nori pasaulinio kalifato tuoj pat. Radikalūs dvasininkai skatina neapykantą kitokiems, baugina, kursto terorizmą ir siunčia žinutę: būkit su mumis ir būsit saugūs arba mirkit.
Iššūkiai Lietuvai
Lietuvos demografiniai rodikliai prasti, todėl ateityje išsaugoti tautinę valstybę bus vis sunkiau. Verslininkai sako, kad nesvarbu, ar jų dešras pirks lietuviai, ar arabai, krikščionys, musulmonai, ar ateistai. Pinigai, taip sakant, nekvepia. Gal iš tikrųjų tada Lietuvai nebuvo reikalinga nei Vasario 16-oji, nei Kovo 11-oji? Kam lietuviams savo valstybė?
Valstybės egzistencijai gal ir nekils grėsmė, jei bus perkelti 1105 sirai. Bet kas bus, jei čia persikels 100 tūkst. arabų, o jeigu dar daugiau. Milijardiniame musulmonų pasaulyje tai būtų tik menka bendruomenė, bet Lietuvai ji būtų labai didelė! Ar persikėlėliams rūpės mūsų vertybes, mūsų istorija? Kaip rodo kitų šalių patirtis, tikėtina, kad jie savo tapatybę sies su Artimųjų Rytų vertybėmis.
Kad ir kokie prasti būtų demografiniai rodikliai, kol lietuviai šalyje sudarys didžiąją dalį gyventojų, tol šalis bus Lietuva, bet jeigu dauguma taps nebe lietuviai, tai natūralu, kodėl ateiviai turėtų mokytis lietuviškai, integruotis ar saugoti svetimą kultūrą ir papročius? Nepaisant kai kurių politikų įtikinėjimų, žmonės ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse mato, kad gausiai plūstantys musulmonai neperima europiečių tradicijų, o kuria alternatyvias visuomenes, ir tai tampa grėsme vietinei kultūrai. Tokia nuomonė yra grindžiama ne baime, o realybe.
Pastaruoju metu daug kalbama apie kovą su terorizmu. Surasti, identifikuoti ir sunaikinti teroristus sunku, brangu, bet įmanoma. Tačiau teroristų garbinama islamo kultūra laimi ne karinėmis priemonėmis, o savo stipria tapatybe ir greita ekspansija.