Vėliau ne kartą vėl iškelta įvairiuose amžiuose, tačiau daugiausiai pasiekta yra dabar, kai 28 valstybes vienija Europos Sąjunga. Lietuva negali primesti ir nurodyti, kaip Europa turi vystytis ateityje, tačiau mums svarbu, kaip tautai, patiems nuspręsti, kokios Europos mes norime? Kokia Europa yra mūsų valstybės klestėjimui palankiausias darinys?
Europos Sąjunga pradėta kurti jau XIX a.
Apie vieningą Europą svarstė įvairiausi mąstytojai ir politikai – kairieji, dešinieji, anarchistai, liberalai, konservatoriai, komunistai ir nacistai. Štai Juozui Bernatoniui labiausiai imponuoja Vladimiras Leninas, tačiau bolševikų ir nacistų svarstymai atmestini, nes pagal juos viena tauta ar socialinis sluoksnis primeta savo valią kitiems. Tuo tarpu laisvoje Europoje – priešingai – plėtojosi mintys apie tautų lygybę ir brolybę visame žemyne.
Svarstymai, kiek vieninga turi būti Europa ir kaip ją suvienyti, įgavo politines formas XIX a. Napaleonas Bonapartas teigė, kad valstybių sąjunga leistų išlaikyti taiką tarp šalių. Italijos vienytojai Džiuzepė Madzinis ir Džiuzepė Garibaldis manė, kad vieninga Italija yra pavyzdys ir kitos šalys turi jungtis toliau, kol visos susijungs į vieną. Vienybės šalininkas buvo ir garsus prancūzų rašytojas Viktoras Hugo, jam pritarė britas Džonas Stiuartas Milis bei rusas Michailas Bakuninas. Federacijos šalininkas buvo ir konservatorius Vinstonas Čerčilis, kuris 1940 m. net siūlė Didžiąją Britaniją ir Prancūziją sujungti į vieną valstybę.
Visų šių vienybės šalininkų argumentai nepraranda reikšmės ir dabar. Jau XIX a. buvo suprasta, kad taika ir klestėjimas į Europą ateina su didesniais valstybių tarpusavio ryšiais ir įsipareigojimais. Tokių minčių tąsa yra ir dabartinė Europos Sąjunga.
Vienybė garantuoja taiką
Lietuva visais amžiais turėjo kovoti už savo valstybingumą, nes turime aršius priešus ir mažai draugų. Antano Smetonos laikų izoliacija, atsiribojimas ir savo nacionalinio identiteto stiprinimas negali garantuoti saugumo ir klestėjimo. Lietuva yra maža šalis ir net įtempusi visas jėgas negali atsilaikyti prieš dešimtis ar šimtus kartų didesnius kaimynus. Taigi geriausiai mūsų nepriklausomybę saugo įsipareigojimai su kitomis šalimis.
Lietuvos sąjungininkė yra JAV, tai labai gerai, tačiau mums būtinos ir kitos nepriklausomybę įtvirtinančios priemonės – energetinė sąjunga, susisiekimo jungtys, sienų kontrolė, finansinė unija, pajėgi ekonomika ir kitos. Taigi būti viename klube su stipriausiomis žemyno valstybėmis yra puikus papildymas NATO apsaugai.
Tačiau ES šalys nėra tarpusavyje įsipareigojusios kariniais ryšiais ir tai nėra palanku Lietuvai. Kol kai kurių šalių darbotvarkėje yra teritorijų grobimas ir kolonijų steigimas, negalime būti ramūs ir iš savo partnerių Vakaruose turime prašyti įsipareigojimų. Turime siekti didesnio karinio bendradarbiavimo, nes kam labiausiai reikia saugumo garantijų? Gal Liuksemburgui ir Belgijai, kurios turi ramius ir nuolankius kaimynus? Ne, labiausiai saugumo trūksta Baltijos šalims ir kitoms Kremliaus kaimynėms.
Lygiai taip pat Lietuvai naudinga stiprinti bendrą užsienio politiką. Turime siekti, kad mūsų interesai būtų palaikomi kitų šalių. Rusija gali lengvai manipuliuoti visokiais importo-eksporto draudimais, plėšti dideles kainas už dujas, kol Lietuva yra viena, tačiau Maskva tuoj pat paplonina liežuvėlį, kai už mūsų interesus pradeda kalbėti 500 mln. vartotojų rinka.
Lietuvai reikia turtingųjų klubo
ES pirmiausia yra ekonominė sąjunga, ir mums ji atnešė daug naudos. Lietuva yra atsilikęs kraštas, ir mums naudinga vienytis su turtingesniais. Kaip Rytų Vokietija nesispyriojusi susijungė su Vakarų Vokietija. Skaičiuojama, kad dėl ES investicijų BVP kasmet auga papildomai apie 2 proc. Ką jau kalbėti apie prekybą su ES, kuri nuo 40 proc. 2003 išaugo iki 60 proc. 2013 m. Iš Vakarų plaukia investicijos, kapitalas, o jeigu augsime toliau, ir gyventojai.
Tai koks yra priešingas kelias? Siekti didesnio regioninio savarankiškumo? Kaip analogiją galima pasvarstyti, kas ekonomiškai atsitiktų, jeigu nuo Lietuvos nutartų atsijungti neturtingas Kalvarijos kraštas? Turbūt net nepajustume, o jeigu nepriklausomybę paskelbtų Vilnius? Tada jau visos likusios Lietuvos egzistencija taptų abejotina. Lygiai taip pat ir ES. Lietuvos siekis yra draugystė su turtingųjų klubu. Ar daug išlošė prie Sąjungos neprisijungęs Šiaurės Kipras?
ES neša taiką, saugumą ir ekonominį klestėjimą. Būtent to labiausiai reikia Lietuvai, todėl mūsų interesas yra dar labiau integruoti šiuos sektorius. O mūsų valstybingumui ir tautos plėtrai svarbiausios sritys – kultūra plačiąja prasme, švietimas, istorijos ir pilietiškumo politika bet kokiais atvejais išlieka mūsų Vyriausybės atsakomybės sritimi. Kito kelio nėra, ir tai labai aiškiai pasakė pusė mūsų valstybės gyventojų, kurie jau gyvena užsienyje. Per pastaruosius 10 metų iš Lietuvos išvyko 0,5 mln. gyventojų. Lietuvių žinia Vyriausybei paprasta – provincialioj Lietuvoj su mažais uždarbiais ir regioniniais kompleksais jie negyvens.
Kas yra ES istorija? Tai kas keleri metai pasirašomos vis naujos sutartys, kurios vis labiau ir labiau integruoja šalis tarpusavyje. Jau dabar ES turi federacijos bruožų ir kaip plėtra vystysis toliau, spręs visos šalys. Mes taip pat turime žinoti savo prioritetus ir kaip įmanydami stengtis, kad Europa vystytųsi mums palankia kryptimi.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.