K. Masiulis. Norint mažinti emigraciją, pirmiausia, reikia plano

Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija Seime paskelbė, kad norėtų sudaryti Nacionalinį sutarimą dėl emigracijos stabdymo.

Taigi sudaryti susitarimą, bet kokį? Pasirašysime popierių ir emigracija išnyks? Pirmiausia reikia plano, ką norime pasiekti ir ką galime padaryti, o kol tokio nėra – Lietuvą vysto nebent rutina ir aplinkybės. Štai taip ir judame – aplinkybių stumdomi, bet ne jas valdydami, ir tikrai ne projektuodami ir kurdami ateitį.

Lietuva neturi visus piliečius užvedančios ateities vizijos

Norint kažką rimto pasiekti, pirmiausia reikia turėti viziją, dar geriau planą, kaip tą įgyvendinti. Lietuva neturi įsivaizdavimo kaip šalis atrodys po 10 metų, po 20 metų. Kiek bus šalyje miestų, kiek juose gyvens gyventojų, kiek bus žemdirbių, o kiek miestiečių, kaip šalyje bus išdėstyti pramonės ir paslaugų centrai, koks bus susiekimas, kokiose srityse Lietuva bus stipri ir lyderiaujanti.

Buvo bandymas surašyti strategiją „Lietuva 2030“, bet tai buvo per daug išplaukęs dokumentas, nenurodantis realių valstybės vystymosi krypčių, todėl nebuvo galima ir valstybės veiklos pasukti kažkuria linkme. Taigi „Lietuva 2030“ liko tik popierius, be turinio ir be įgyvendinimo. Juo labiau tai netapo piliečius ateities darbams vienijančiu kelrodžiu.

Kai Lietuva pagaliau turės planą, ko siekiama ateityje, tada bus galima pradėti visą šalį kreipti tų tikslų įgyvendinimui. Jeigu Lietuva norėtų tapti lazerių, biotechnologijų ar finansinių paslaugų centru, tai jau dabar šioms sritims reiktų teikti didžiausią dalį ES paramos, daugiausiai pastangų kviečiant šios srities investicijas, atitinkamai koreguojant švietimo sistemą ir mokesčių politiką.

Jeigu Lietuva siektų vystyti Vilniaus-Kauno dvimiesčio idėją, turėtų paaiškėti kokios svarbios tampa komunikacijos, kokios reikalingos susisiekimo srities investicijos, aiškėtų į kurią pusę turėtų būti nukreipta miestų plėtrą ir kurios gretimos savivaldybės galėtų į šią viziją įsitraukti. Taip galima būtų aptarinėti ne vieną kryptį, kurią Lietuva pasirinktų, bet, deja, dabar išvis jokios vizijos nėra, tai nėra ką ir svarstyti.

Regionų ir urbanistikos politika

Regionų ir miestų politikos valstybėje iki šiol nebuvo, o mažėjant gyventojų skaičiui šios politikos nebuvimas tampa pražūtingas. Regionuose turime daug infrastruktūros, kuri pritaikyta gyventi maždaug 4 mln. gyventojų, o žmonių kasmet vis mažiau. Be to, į infrastruktūros plėtrą pastaruoju metu nepasvertai investuotos šimtamilijoninės ES lėšos. Ar visa tai bus kam naudoti? Ar iš to plaukia kokia nors racionaliai suprantama nauda gyventojams ateityje?

Kita aktuali problema yra toks pats urbanistikos politikos trūkumas. Trys didieji miestai plečiasi į plotį, formuojasi „turčių“ ir „vargšų“ kvartalai, o dideli sovietinės statybos mikrorajonai labai greitai gali susidurti su socialine atskirtimi, kurios pavyzdžių gausu Vakarų miestuose. Tokia plėtra labai pabrangina infrastruktūros ir susisiekimo išlaikymą, bet ar kas nors veiksmingai tai valdo?

Kokia ateitis laukia kitų miestų: Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės? Kol kas matome stabiliai mažėjantį gyventojų skaičių ir jokių požymių, kad migracijos srautai galėtų stabilizuotis.
Pagaliau kokia ateitis kitų Lietuvos miestelių ir kas laukia kaimų?

Valstybės laivas pilnas regioninės politikos didžiausių skylių, defektų plaukia kur vėjai neša. Dalis keleivių išbėgiojo, o likusiems nepateikiama jokios žinios apie kursą. Gal laivas užplauks ant seklumos, gal suduš į uolas, o gal pasieks savo Eldorado uostą?

Nėra vizijos, nėra plano, nėra dėl ko susitarti?

Taigi valstiečių siūlymas susitarti dėl emigracijos stabdymo yra be turinio, nes nėra plano.
Šalyje gausu visokių valstybės institucijų, tačiau kas rūpintųsi migracijos politika – nėra. Mes žinome grėsmingus skaičius iš Statistikos departamento apie vis didėjančią emigraciją, bet tų skaičių analizės trūksta. Juo labiau trūksta iš to išplaukiančių veiklos programų.

Prieš 50 metų Izraelio valstybė buvo susidūrusi su dar prastesne situacija, kuri grėsė valstybės sunaikinimu. Dabar tai viena pažangiausių valstybių pasaulyje, per kelis dešimtmečius sugebėjusi patrigubinti savo gyventojų skaičių ir net tapti pirmaujančia valstybe, kuri konkuruoja pritraukiant talentus. Tai gal paprasčiausiai imkime pavyzdį iš Izraelio, kuris pirmauja pasaulyje vykdydamas tautiečių imigracijos politiką?

Apskritai kalbėti apie emigraciją kaip apie atskirą reiškinį, nesusijusį su kitomis valstybės raidos aplinkybėmis, yra neproduktyvu, nes Lietuva yra per daug globali valstybė, kad galėtų kažkaip sustabdyti emigraciją institucinėmis priemonėmis. Žmonės renkasi tai, kas jiems atrodo globaliame pasaulyje patrauklu.

Vienintelis tikras būdas yra užtikrinti ūkio ir valstybės augimą ir tapti konkurencinga šalimi, kuri savo galimybėmis galėtų atlaikyti kitų Vakarų šalių konkurenciją dėl žmonių. Tada bus galima efektyviai valdyti savo migracijos politiką: kokius gyventojus mes norime matyti savo valstybėje, kokio išsilavinimo, kokios kultūros ir su kokiomis nuostatomis. Bet, pirmiausia, norint tapti gyventojams patrauklia valstybe Lietuvai reikia valstybės vystymo plano.