Nuvylė žmones savo abejingumu
Už Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų projektą balsavo 35 Seimo nariai – visi posėdyje dalyvavę TS-LKD frakcijos nariai, mišri Seimo narių grupė, Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija, didesnė dalis Liberalų sąjūdžio, taip pat 2 socdemai ir 3 valstiečiai. Projekto autorius Mykolas Majauskas apgailestavo, kad bendru sutarimu projektas atmestas: prieš buvo 14, susilaikė 30 parlamentarų.
Tokiu būdu valdantieji įkišo ranką į 700 tūkstančių gyventojų kišenę, ir pirmiausia tų, kurie neturi galimybės atsijungti nuo centralizuoto šildymo tinklų, gyvena nerenovuotuose daugiabučiuose, yra įsprausti į kompensavimo mechanizmo „žnyples“.
Taupyti ar skurdinti?
Mokesčio didinimo aktyvistai siūlo kompensacijas mokėti šeimoms, kurių išlaidos šildymui siektų 15 proc., o ne 20 proc. visų pajamų. Tam pritarė Biudžeto ir finansų bei Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetai. Kompensacijos būtų skaičiuojamos iš šeimos pajamų atėmus valstybės remiamas pajamas, kurios vienam asmeniui sudaro 102 eurus. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skaičiavimais, nustačius 15 proc. ribą papildomai biudžete reikėtų rasti 14,3 mln. eurų, o kompensacijas gautų iki 200 tūkst. asmenų.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė neseniai teigė, kad lengvatos atsisakymas į biudžetą teatneštų tik 30 mln. eurų, turėtų poveikį 700 tūkst. gyventojų ir skatintų „pašalpinę visuomenę“. Tai politiškai, socialiai ir finansiškai sunkiai pateisinamas projektas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skaičiavimais, pirmąjį šių metų ketvirtį, kai galiojo 9 proc. PVM šildymui, kompensacijas gavo apie 92 tūkst. žmonių, o išmokos siekė apie 17 mln. eurų. Vadinasi, dėl 2,7 milijono (beje, tik prognozuojamo, o ne pagrįsto realiais skaičiavimais) padvigubinkime vargstančiųjų armiją ir turėsime klusnią, nevilties ir priklausomybės nuo valdžios prislėgtą visuomenę. Ar to šiandien reikia Lietuvai?
Kompensacijų pinklės
Kompensacijų skyrimo tvarka apsunkins tiek savivaldybių darbuotojus, tiek ir pačius gyventojus. Dalis žmonių dėl sudėtingų paramos procedūrų ir prievartinio priskyrimo „beturčiams“ socialinės paramos tiesiog nesikreips. Tuo tarpu nemažai gyventojų panaikinus lengvatą neteks teisės kreiptis, nors jų namų ūkių finansinė padėtis ir priartėtų, bet nepasiektų kompensacijai gauti reikalingų kriterijų.
Įvedus naująją 15 proc. išlaidų šildymui ribą kompensacijų pirmiausiai netektų darbingiausia ir perspektyviausia visuomenės dalis, tarkim, jauna vidutines pajamas gaunanti šeima, kurioje auga du vaikai. Kaip tai atsilieps jų namų biudžetui, kokias nuostatas ir pasirinkimus formuos? Net du, penki ar dešimt eurų „viršaus“ nulems teisę į kompensaciją.
Postringavimai apie emigracijos stabdymą ir tiesioginis krypties rodymas – nepragyvenat, važiuokit kur norit – dabartinei Seimo daugumai puikiausiai dera tarpusavyje.
Šis jų sprendimas, įpintas į bendrąjį „lengvatų naikinimo“ vajų, dar kartą įrodo ne socialinio teisingumo paieškas, o užsispyrėlišką valdžios demonstravimą, kurio pastarojo meto įstatymų projektuose daugiau negu reikia.
Laikas sėti ir laikas pjauti
Kas pasikeitė Lietuvoje, kad žaibo greičiu reikia naikinti dar vieną socialinę lengvatą? Valstybės skola mažėja, pajamos didėja, ekonomika auga. Šių metų pirmų trijų mėnesių pridėtinės vertės mokestis surenkamas geriau nei buvo planuota – apie 18 mln. eurų daugiau. Jų užtektų ir visų metų šildymo kompensacijai padengti.
Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai, balsavę prieš PVM lengvatos naikinimą, anaiptol netvirtina, kad ji turi galioti amžinai. Tačiau pažvelkime, kokia šilumos ūkio situacija, kokia daugiabučių namų būklė.
Valstybė, teikdama paslaugą, kurios gyventojas negali atsisakyti, o ta paslauga ir brangi, ir neefektyvi, turėtų už tai prisiimti atsakomybę. Todėl 9 proc. PVM lengvata ir buvo suteikta gyventojams, ypač viduriniajai klasei, kad jie galėtų naudotis ja tol, kol daugiabučiai nebus renovuoti, kol centrinis šildymas nebus modernizuotas ir kol nebus užtikrinta konkurencinga šilumos kaina.
Būtina keisti daugiabučių renovacijos tvarką ir tempus, mažinti šildymo kainas. Mūsų siūlomame projekte tai buvo įvertinta kaip galimybė pasiekti šių permainų iki 2020 metų. Valdantieji tai atmetė pasišaipydami, užuot ėmęsi įgyvendinti realius projektus, kad PVM didinimas šildymui atitiktų ir ekonominę, ir socialinę būklę valstybėje.
Mąstantis žmogus žino, kada sėti, kada pjauti. Nepanašu, kad šitai suvokia tie, kas balsavo už javapjūtę birželio 1-ąją. Nesėtame lauke ir dar vasarai teprasidedant rasite tik piktžolių ir usnių. Nuo šilumos tiekėjų priklausomi gyventojai už šitą jūsų „derlių“ tikrai nepadėkos.