Kamilė Šeraitė. Ar tokie žmonės gali mokyti Lietuvos vaikus?

Neseniai socialiniuose tinkluose TV laidų vedėjas Algis Ramanauskas pasidalino įrašu apie tai, kad Vilniaus miesto „Santaros“ gimnazijoje vaikus moko, švelniai tariant, Lietuvos Respublikos įstatymų ir etikos normų nesilaikantys mokytojai. A. Ramanausko pasidalintame įraše minimi du šios mokyklos mokytojai: istorikė Ela Kanaitė ir muzikos mokytojas Linas Avižienis.

Iš pasidalintų įrašų matyti, kad istorijos mokytojos Elos Kanaitės „Facebook“ paskyroje netrūksta žinučių iš rusiškų portalų, kuriuose aprašomi istoriniai įvykiai ir pateikiama jų esmę iškreipianti Kremliaus propagandos mašinos sukurpta versija. Akivaizdu, kad Rusijos pozicija šiai mokytojai yra artimesnė nei istorinė tiesa, tačiau kartais tai priveda prie, švelniai tariant, absurdo. Pvz., viename iš mokytojos pasidalintų grafikų nuo SSRS agresijos kentėjusi Suomija yra įvardijama, kaip kartu su Hitleriu SSRS užpuolusi valstybė. Tame pačiame grafike nurodoma, kad tuo metu vokiečių okupuota Danija „savanoriškai“ už Vokietiją Rytų fronte kovoti išsiunčia 6000 karių.

Be kita ko, istorikė yra Lietuvos rusų mokytojų asociacijos vadovė bei Rusijos ambasados Tėvynainių tarybos narė. Itin svarbu paminėti ir tai, kad minėta mokytoja yra pasirašiusi ant Pagrindinių teisių gynimo ir tyrimų centro (PTGTC) steigimo dokumentų, o ši organizacija yra finansuojama iš Kremliaus „Pravfond“, kuris yra siejamas su Vladimiro Putino aplinka ir yra Rusijos minkštosios galios įrankis, įgyvendinantis vadinamąją tėvynainių politiką. Nuotrauka, kurioje 2012 metais Kremliuje tuometinis Rusijos prezidentas Dimitrijus Medvedevas teikia Vilniaus „Santaros“ gimnazijos mokytojai apdovanojimą už nuopelnus Rusijai buvo publikuota 2015 metų VSD grėsmių vertinime.

Tuo tarpu A. Ramanausko įrašuose minimas muzikos mokytojas savo „Facebook“ paskyroje neslepia simpatijos Sovietų Sąjungai. Mokytojas dalinasi įvairiomis iliustracijomis bei vaizdo įrašais, kuriuose liaupsinamas gyvenimas sovietmečiu bei kurių šaltiniai yra tokie, kaip RF Komunistų Partijos TV (КПРФ ТВ). Mokytojas taip pat nevengia įsisegti ir imperialistinės Georgijaus juostelės, ypač paplitusios po to, kai Rusija aneksavo Krymą.

Nematote problemos, kad laisvi Lietuvos piliečiai turi savo nuomonę ir dalinasi tuo, kuo nori? Užmerkčiau akis ir aš, jei kalbėtume apie kitos profesijos atstovus. Tuo tarpu mokytojas – tai žmogus, kuris padeda jaunam piliečiui pradėti kurti savarankišką gyvenimą ir suformuoti vertybes, kuriomis jis vadovausis visą likusį gyvenimą. Tai žmogus, kuris rinkdamasis šią profesiją pasiryžta savo dėmesį ir visas turimas žinias dalinti kitiems, vardan jų gėrio ir ateities. Būtent su mokytojais vaikai praleidžia didžiąją savo dienos dalį ir taip net dvylika metų iš eilės. Šiandien, kuomet dauguma paauglių naudojasi socialiniais tinklais ir turi galimybę matyti savo mokytojų, o kai kuriems iš jų ir autoritetų, pasidalintus įrašus, dažnas iš jų tikrai atkreipia dėmesį į mokytojo pasidalintą turinį ir taip irgi formuoja savo poziciją įvairiais klausimais. O panašūs į A. Ramanausko aprašytus įrašai kelia daug klausimų ir dėl ugdymo turinio pamokų metu.

Šis klausimas tampa dar jautresnis, kai kalbame apie tautinių bendrijų mokyklas. Įvairūs tyrimai ne kartą parodė, kad Lietuvos tautinių bendrijų atstovai yra ypač paveikūs Rusijos propagandinėms kampanijoms. Daug vilčių siejama su augančia jaunąja tautinėms bendrijoms priklausančia karta, tačiau tokia kai kurių mokytojų pozicija kelia abejones ir nerimą dėl jų ugdomo jaunimo ateities ir jų požiūrio į Nepriklausomos Lietuvos istoriją.

Keista, kad mokyklos administracija į tai neatkreipė dėmesio anksčiau. Iš to galima spręsti, kad mokyklos vadovybei tiesiog nerūpi, kuo gyvena jų bendruomenė ir kokiomis vertybėmis vadovaujasi kai kurie mokytojai. Tikriausia kiekvienas vadovas, kuriam rūpi – būtų atkreipęs dėmesį į tai, kad jo vadovaujamos gimnazijos mokytojo nuotrauka buvo publikuota VSD grėsmių vertinime. Tačiau kiekvienoje mokykloje esti savos taisyklės, o mokytojo tiesioginis ir vienintelis vadovas yra tik tos mokyklos direktorius, kuris, kaip suprantame iš šios situacijos, tiesiog nemato problemos.

Nepaisant to, Vilniaus miesto savivaldybė, kuri yra „Santaros“ gimnazijos steigėja turėjo imtis veiksmų ir mažų mažiausiai direktorės paprašyti paaiškinti situaciją, kodėl ir kaip tokie žmonės dirba jos mokykloje ir ar tam tikros mokytojų nuostatos ir „užklasinė veikla“ nedaro įtakos ugdymo procesui. Ilgas laiko tarpas, kurio metu nebuvo priimti jokie sprendimai tik parodo, kad savivaldybė nekontroliuoja tokios informacijos ir nežino kas dedasi jų mokyklose, net ir tais atvejais, kai itin svarbi informacija yra publikuojama viešai.