Kamilė Šeraitė. Cvirkos paminklui laisvame Vilniuje ne vieta

Petras Cvirka nuo pat XX a. 4-ojo dešimtmečio bendradarbiavo su pogrindine Lietuvos komunistų partijos (LKP) vadovybe, palaikė ryšius su sovietų diplomatais. Remiantis LKP ir Valstybės saugumo departamento archyvine medžiaga, 1940 m. vasarą P. Cvirka tapo sovietų okupuotos Lietuvos komunistinio režimo talkininku, o prieš tai net devynerius metus siekė įgyti LKP pasitikėjimą ir vykdė jų nurodymus. Sovietinės okupacijos metu, P. Cvirkos kūriniai buvo įtraukti į privalomų studijuoti sąrašus – dar būdamas gyvas jis buvo pradėtas priskirti literatūros klasikams. Akivaizdu, kad ne kūryba, o apsisprendimas tarnauti okupantams lėmė jo gyvenimo „sėkmę“.

P. Cvirka yra baigęs Vilkijos progimnaziją, o vėliau išvyko mokytis į Kauno meno mokyklą, kur jau tuomet pradėjo formuotis jo priešiškos nepriklausomos Lietuvos valstybei ir valdžiai pažiūros: P. Cvirka savo bendrabučio kambaryje nukabino Vytį ir vietoj jo pakabino kūjo ir pjautuvo simbolį, o 1928 m. susirinkęs lėšų iš draugų išleido pirmąją eilėraščių knygelę „Pirmosios mišios“, kurioje kritikavo tikėjimą ir kuri vėliau buvo uždrausta.

Komunistų dėmesį Petras Cvirka atkreipė 1930 m., kuomet kartu A. Venclova ir kitais literatų būrelio dalyviais įkūrė žurnalą „Trečias frontas“. Šio žurnalo redakcinėje grupėje be A. Venclovos ir S. Neries dar buvo Valys Drazdauskas, Bronius Raila ir Jonas Šimkus. Jau tuomet minėti asmenys ėmė sukti į bolševizmą ir todėl buvo išmesti ar patys nuo jų atsiskyrė, tokie žmonės, kaip: Jakubėnas, Kiela, Tysliava, Montvila, Biliūnas. Po kiek laiko Lietuvos valdžia žurnalą uždraudė.

Po žurnalo draudimo P. Cvirka rašė į lietuvišką leidinį „Bangos“, tačiau vėliau jis rašydamas laiškus V. Drazdauskui ir prašydamas jo eilėraščius publikuoti LKP leidinyje „Priekalui“. Laiškuose P. Cvirka tikino, kad į leidinį „Bangos“ rašė tik dėl sunkios finansinės padėties ir pripažino, kad tai buvo klaida ir dėl to labai gailėjosi. Tačiau LKP vadovybė nebuvo atlaidi ir leidinyje „Priekalui“ išspausdino anoniminį laišką, kuriame P. Cvirka buvo paskelbtas provokatoriumi. Tačiau net ir šio akibrokšto, P. Cvirka toliau maldavo LKP pasitikėjimo ir buvo pasirengęs viskam, ko reikalautų komunistų partija. Nepaisant didelių P. Cvirkos pastangų, bolševikai jo priimti į savo gretas neskubėjo.

Tam, kad susigrąžintų LKP pasitikėjimą rašytojui prireikė beveik dešimtmečio. Visus tuos metus jis ištikimai dirbo leidiniuose, kurie buvo siejami su komunistine ideologija ar sukurti LKP iniciatyva. 1936 m. P. Cvirka prisijungė prie LKP inicijuoto žurnalo „Literatūra“ leidimo, kurio pagrindinis tikslas buvo skiepyti komunistinę ir marksistinę ideologiją Lietuvos inteligentijai. Lietuvos valdžiai uždraudus šį žurnalą atsirado kitas – „Almanachas“, kurio redaktorių grupėje buvo anksčiau minėti asmenys: P. Cvirka, S. Nėris, V. Drazdauskas, Venclova ir kiti.

Ši „įspūdinga“ įvykių seka buvo tik P. Cvirkos nuopuolių pradžia. Sovietams okupavus Lietuvą P. Cvirka nedelsdamas įstojo į LKP ir buvo išrinktas į taip vadinamą Liaudies Seimą. Nieko nuostabaus, kad P. Cvirka vėliau pateko tarp dvidešimties patikimiausių kolaborantų, 1940 m. liepos pabaigoje važiavusių į Maskvą „parvežti saulės“ Lietuvai ir maldauti, kad Lietuva būtų priimta į SSRS sudėtį – taip nutiesdamas teisinį kelią Sovietų okupacijai.

Po II Pasaulinio karo, kurį P. Cvirka praleido Rusijoje, grįžęs į Lietuvą jis buvo paskirtas sovietinės Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku ir 1945 metais viename Rašytojų sąjungos susirinkime kategoriškai pareiškė, kad sovietinėje Lietuvoje neturi būti spausdinami Vinco Kudirkos kūriniai. Vadovaudamas Rašytojų sąjungai P. Cvirka šalino iš organizacijos ir saugumui skundė kolegas už antisovietines pažiūras.

P. Cvirka dėl neaiškių priežasčių mirė vos 38-ių. Jo garbei sovietai pastatė paminklą Vilniaus širdyje, o jo kūrinius priskyrė literatūros klasikai ir toliau diegė mokyklose. Nenuostabu, P. Cvirka nuo jaunystės „ruošė dirvą“ sovietinei okupacijai, o dauguma jo kūrinių pasitarnavo tam ir vėliau. Tačiau jei sovietinę valdžią, šiuo atveju galima suprasti, nesuvokiama yra tai, kodėl nepriklausomybę atkovojusioje ir jau trečią dešimtmetį savo laisvą valstybę kuriančioje Lietuvoje šis paminklas tebestovi?

Paskelbę nepriklausomybę greitai ištrūkome iš nelaisvės būklės ir įgavome beribę laisvę spręsti apie savo pasirinkimus, palikdami, kaip „ne tokį svarbų“, tikslų apsibrėžimą savo santykio su sovietmečiu, jo simboliais ar netgi praeitį aktyviai formavusiais veikėjais, nepaisant to, kad jų kaltė niekur nedingo. Toks nenoras įtvirtinti atitinkamą santykį su praeitimi geriausiai atsispindi vis dar itin populiariame politikų raginime „nesiskaldyti“ net kai kalbame apie esminius tautai ir valstybei istorinio teisingumo klausimus.

Totalitarinės ideologijos pėdsakai viešosiose erdvėse pristabdė ir jau seniai turėjusią įvykti metamorfozę iš sovietinės respublikos sostinės į nepriklausomos ir europinės Lietuvos sostinę. Ir būtent todėl atėjo metas braukti brūkšnį ir pasakyti, kad Petro Cvirkos paminklas yra ne kas kita, kaip ideologinis sovietų sąjungos simbolis ir jam laisvame Vilniuje ne vieta, o kas turėtų iškilti vietoj jo, turi spręsti patys vilniečiai.