Kamilė Šeraitė. Gegužės 9 d. „Pergalės“ kultas istorinių karų kontekste

Pastaraisiais metais Rusija skiria ypatingą dėmesį ir finansavimą istorinės atminties projektams, skirtiems išsaugoti istorinę atmintį ir manipuliuoti istoriniu naratyvu užsienio valstybių atžvilgiu, perrašinėjant istoriją, kuriant mitus, kurie tarnautų Kremliaus politiniams tikslams. Rusijos valdžia, vykdydama tokią politiką, skverbiasi ne tik į kitų valstybių istorinį naratyvą, bet ir į savų istorikų darbą ir jį kreipia taip, kad šie rašytų ir kalbėtų tai, kas atitiktų valdžios specifinius tikslus.

2003 m. Vladimiras Putinas susitikimo su Rusijos istorikais metu pareiškė, kad istorikai turi imtis pozityvios istorijos kūrimo, kuri būtų paremta didžiavimusi savo valstybe. Po šio
V. Putino pasisakymo buvo pradėti išiminėti senieji Boriso Jelcino prezidentavimo metu išleisti istorijos vadovėliai ir po kiek laiko šviesą išvydo naujieji Rusijos istorijos vadovėliai, pasipildę svarbiu elementu, pasakojančiu, kad SSRS pergalė Antrajame pasauliniame kare įrodo sovietinės sistemos efektyvumą bei kad tai asmeninis Josifo Stalino laimėjimas.

Iš esmės šis pasakojimas tapo Rusijos istorijos politikos pagrindu, leidžiančiu jai išspręsti tapatumo ir teisėtumo klausimus. Rusijos valstybės sukūrimas yra neatsiejamas nuo SSRS istorijos integracijos, nes Rusija laiko save juridine SSRS teisių perėmėja. Tačiau Rusijos supratimu, tai reiškia ir tai, kad ji vienintelė turi teisę pasakoti ir formuoti istorinį naratyvą, apimantį sovietmetį. Naudodamasi tokiu savo sukurtu statusu Rusija nevengia perrašinėti istorijos puslapių ir kurti istorinius mitus.

Rusija, suvokdama, kad Lietuva per trisdešimt nepriklausomybės metų nesugebėjo apsibrėžti savo santykio su sovietmečiu, jo simboliais ar netgi praeitį aktyviai formavusiais veikėjais, išnaudoja kiekvieną pasitaikiusią progą ir bando perrašyti Lietuvos istorinį naratyvą. Juodina svarbiausius Lietuvos istorinius momentus ir kuria palankią erdvę istoriniams karams. Būtent todėl, artėjant gegužės 9-ajai, visuomenei svarbu priminti ir atkreipti dėmesį į tai, kad Rusijoje istorinė politika yra plačiai naudojama, kaip viena iš propagandos strategijų Lietuvos atžvilgiu.

Gegužės 9-oji – viena iš dienų, kai Rusijos skleidžiama propaganda, konstruojama Rusijos politikų, Rusijai pavaldžių ir atskaitingų naujienų portalų bei institucijų, suintensyvėja. Skleidžiamos žinutės naujienų portaluose ir socialiniuose tinkluose, žinoma, koncentruojamos į Sovietų pergalę prieš nacistinę Vokietiją ir Europos išvadavimą nuo fašizmo. Tačiau būtent šią dieną netrūksta ir pasisakymų apie tai, kad Baltijos valstybės nebuvo okupuotos, o prie Sovietų Sąjungos prisijungė savo noru. Skelbiama daugiau žinučių ir apie patį SSRS režimą ir jo legitimumą ar pranešimų, orientuotų į komunistinių nusikaltimų pateisinimą.

Svarbu pabrėžti ir suprasti, kad Rusijos istorinė propaganda turi griaunamąjį poveikį, kuris iš esmės kuria žmonių nepasitikėjimą institucijomis, valstybe ir jos valdžia bei skatina orientaciją į Rytus. Rusija ne tik siekia pateikti savo istorinių interpretacijų įrodymus, bet ir tikisi, kad priešininkų grupės patirs griaunamąjį poveikį ir demoralizuos žmonių grupes taip, kad šios valstybės viduje apgins Rusijos skleidžiamą propagandą.

Deja, bet Lietuvoje vis dar netrūksta bendruomenių, kurios švęsdamos gegužės 9-ąją formuoja „pergalės“ naratyvą ir taip prisideda prie Rusijos propagandinių siekių ir ekspansionistinių tikslų įgyvendinimo. Tokios bendruomenės, rusakalbiai ar žmonės, jaučiantys nostalgiją sovietmečiui yra pagrindiniai Rusijos propagandos taikiniai. Tačiau čia turime įžvelgti ir savo kaltę.

Per trisdešimt nepriklausomybės metų neapsaugojome savo visuomenės, nes nesugebėjome sukurti piliečių istorinės sąmonės ugdymo instrumento, kuris padėtų kurti gilesnes visuomenės sąsajas su mūsų valstybingumo ir tautos istorija, o tai yra būtina stiprios tautinės visuomenės ir politinės bendruomenės sąlyga.

Todėl būtina padaryti dabar tai, ką turėjome padaryti jau seniai. Visų pirma, turime apsibrėžti naujas gaires mūsų valstybės istorinei politikai, kuriose būtų aiškiai apibrėžtas mūsų valstybės požiūris į sovietmetį, jo simbolius ir kolaboravusius asmenis. Taip pat turime peržiūrėti valstybinę švietimo strategiją, kurioje daugiau dėmesio turėtų būti skiriama visuomenės istorinės savimonės ugdymui.

Galiausiai, norint įveikti bandymus perrašyti ar iškraipyti mūsų istoriją turime patys kurti savo istorinį pasakojimą ir istorinę politiką, o ne tik reaguoti į nuolatinius Rusijos išpuolius.