Kamilė Šeraitė. Pjautuvo ir kūjo ideologijos pabaiga Vilniaus viešosiose erdvėse

Karas Ukrainoje ir raudonojo teroro tęsiami nusikaltimai žmogiškumui daugelį subrandino – lietuviai nebenori viešosiose erdvėse matyti pjautuvo ir kūjo ideologiją menančių šešėlių. Simbolikos, kuri visuomet buvo svarbi okupaciniams totalitariniams režimams turi nebelikti, o Vilnius galėtų būti to pavyzdys.

2021 m. lapkritį nukėlėme Petro Cvirkos paminklą, iki šių metų pabaigos planuojame nukelti 6 skulptūras, priklausančias kompleksui „Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių kapai“ Antakalnio kapinėse. Dekomunizaciją pradėjome iki karo Ukrainoje ir iki kol bus priimtas įstatymas Seime. Tačiau vis dar stokojame politinės valios jai užbaigti.

Vilniuje nebėra nei „Lenino“, nei „Kosmonautų“ gatvių pavadinimų. Tačiau sovietmetį menančių ir Stalino saulės nešėjus šlovinančių gatvių ir skverų pavadinimų dar liko (pvz. Liudo Giros gatvė ir Petro Cvirkos skveras, iš kurio buvo iškeltas jo paminklas).

Tam tikros procedūros savivaldybėje jau buvo pradėtos dėl L. Giros gatvės pervadinimo, bet sustojo. Savivaldybė daug metų laikosi nerašytos taisyklės, kad gatvių pavadinimai keičiami tik tuo atveju, jei norą išreiškia patys gyventojai. Tačiau kai kalbame apie asmenį, kuris šlovino ne tik Staliną, bet ir Musolinį, buvo atvirai pareiškęs, kad jam patinka fašizmas, parsidavė sovietams, prisidėjo prie Lietuvos aneksijos bei penkis dešimtmečius trukusios okupacijos, sprendimą dėl gatvės pervadinimo galėtų priimti ir Vilniaus miesto taryba, kaip jau padarė dėl P. Cvirkos paminklo ir Antakalnio kapinėse esančių skulptūrų, įamžinančių sovietų karius.

Panaši situacija ir su P. Cvirkos skveru. Paminklą iškėlėme, vadovaudamiesi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvada, kurioje buvo aiškiai įvardyta, kad P. Cvirka savo politinėje-visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis. Skvero pavadinimą palikome. Kodėl? Ar neturėtų būti istorinės atminties ženklų atžvilgiu laikomasi taisyklių vienodumo? Savivaldybė laikosi nuostatos, kad skverui reikia „atvėsti“ ir nereikėtų galvoti apie tai, koks objektas turi pakeisti buvusį P. Cvirkos paminklą, ir šiam principui aš taip pat pritariu. Tačiau skvero pervadinimą matyčiau kaip paminklo nukėlimo darbų užbaigimą.

Šios iniciatyvos kalba apie tai, kad Vilniuje neturi būti vietos okupanto primestiems atminties naratyvams. Todėl, mano manymu, reikėtų pervadinti ir Rusų gatvę, kuris neturi nieko bendro su turtinga Vilniaus istorija, grąžinant jai jos istorinį Rusėnų gatvės pavadinimą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Vilniuje gyvenę stačiatikiai buvo ne rusai, o rusėnai, kurie yra dabartinių ukrainiečių bei gudų, o ne Maskvos rusų protėviai. Istorinio šios gatvės pavadinimo grąžinimas būtų teisingas ne tik kalbant apie Vilniaus istoriją, bet ir aiškus solidarumo ukrainiečiams ir gudams išreiškimas bei parodymas, kad Rusijos perrašytai ir paniekinamai mums artimų gudų ir ukrainiečių istorijai Vilniuje ne vieta.

Vilniuje turime apie tris tūkstančius gatvių, skersgatvių, alėjų, skverų pavadinimų. Galbūt priėmus desovietizacijos įstatymą ir atlikus pavadinimų reviziją paaiškės, kad keistinų pavadinimų yra ir daugiau. Vis tik manyčiau, kad mano minėtų pavadinimų pakeitimas būtent dabar būtų aiškus palaikymas šiam įstatymui iš Vilniaus miesto savivaldybės pusės, sektinas pavyzdys kitiems Lietuvos miestams ir reikšminga žinutė visam demokratiniam pasauliui, kad Vilniaus istorijoje nėra vietos okupanto primestiems istoriniams naratyvams.