Šiuo metu Lietuvos vaikai yra patys nelaimingiausi Europoje – taip nurodo įvairūs statistiniai duomenys: nors bendras savižudybių skaičius mažėja, vis dar gerokai viršijame ES šalių vidurkį. Higienos instituto 2015-ųjų metų duomenimis, tarp 9–19 metų vaikų ir jaunuolių Lietuvoje nusižudė 36 (10 merginų ir 26 vaikinai), o bandė nusižudyti kelis kartus daugiau. Net trečdalis paauglių bent kartą yra pagalvoję apie savižudybę. Kitaip tariant, beveik kas savaitę nusižudo vienas jaunas žmogus, o per metus nusižudo visa klasė moksleivių.
Pirmaujame ir pagal paauglių ar jaunų žmonių įvykdytų žmogžudysčių skaičių, kuris kelis kartus viršija ES vidurkį. Patyčios mūsų šalies mokyklose taip pat plinta kaip epidemija. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvoje patyčias bent kartą yra patyrę apie 70 proc. vaikų ir paauglių, beveik trečdalis jų bendraamžių patyčias patiria du tris kartus per mėnesį ir dažniau. Remiantis 2015 m. EBPO PISA tyrimais, vertinančiais įvairių šalių raštingumo bei skaitymo pasiekimus, Lietuvos vaikų raštingumas yra 36 pozicijoje iš 70 – statistiškai žemiau už EBPO šalių vidurkį. Skaitymo gebėjimų rezultatai yra 39 pozicijoje. Toks yra šiandieninis Lietuvos vaikų ir jaunimo paveikslas. Ir dėl jo mums turėtų būti ne tik liūdna, bet ir gėda.
Būtina priemonių šioms problemoms spręsti imtis jau dabar ir sudaryti sąlygas vaikams stiprinti socialinius ryšius, ugdyti emocinį intelektą, pasitikėjimą savimi, vertybes. Šiems tikslams pasiekti geriausia priemonė yra vaikų užimtumo didinimas ir neformaliojo švietimo skatinimas bei prieigos supaprastinimas. Valstybė turi keisti požiūrį ir negalvoti, kad tik didinant vaiko pinigus ar šeimos pajamas galima išspręsti visas socialines problemas. Daug svarbesnės čia yra vaiko socializacijos galimybės, ypač kalbant apie vaikus, augančius regionuose.
Vaikas turi išmokti visuomenės normų, jis turi teisę ieškoti sau artimos aplinkos, jam būtina sudaryti sąlygas bendradarbiauti su kitais ne tik šeimoje ir mokykloje, bet ir kitose neformaliuose grupėse. Vaikas turi turėti teisę į galimybę išsirinkti sau artimą ir patinkančią veiklą, kurioje jis galėtų augti ir visapusiškai tobulėti, kuo labiau sumažinant dėl tėvų finansinių galimybių susidarančius apribojimus. Tačiau šiuo metu taip nėra. Mažas pajamas gaunančios šeimos, ypač regionuose, privalo atsisakyti papildomo vaikų užimtumo, nes tiesiog neišgali susimokėti už neformalaus ugdymo veiklas arba trūksta tokių veiklų pasiūlos.
Šiuo metu valstybė neformalaus ugdymo skatinimui turi vienintelę priemonę – Neformaliojo vaikų švietimo (NVŠ) krepšelį, kuris šiuo metu sudaro 15 eurų per mėnesį vienam vaikui. Krepšelius skirsto savivaldybės pagal pasirašytas sutartis su NVŠ teikėjais. Be to, savivaldybė, atsižvelgdama į prioritetus, gali nustatyti kitokią NVŠ krepšelio lėšų sumą vienam NVŠ programoje dalyvaujančiam vaikui ar skirtingus NVŠ krepšelių dydžius, bet jie negali būti mažesni nei 10 eurų ir didesni nei 20 eurų. Tačiau to nepakanka.
Deja, mūsų valstybė laukia, nors jau seniai skambantys varpai signalizuoja apie tai, kad reikia imtis veiksmų, ir skubiai. Turint omeny ekonominį augimą, dabar yra pats metas pradėti spręsti vaikų ir jaunimo problemas. Kiek dar leisime Lietuvos vaikams būti nelaimingiausiais Europoje? Kiek vaikų dar turi pasitraukti iš gyvenimo, kad mes pradėtume gelbėti juos nuo savižudybių? Ne visi reikalingi sprendimai gali būti įvykdyti greitai ir finansiškai neskausmingai, bet jeigu mes norime išlikti kaip tauta ir viliamės, kad Lietuva ateityje bus konkurencinga valstybė, privalome investuoti į jaunąją kartą.
Šiuo metu Lietuvos mokyklose mokosi apie 330 tūkstančių moksleivių, iš kurių būrelius lanko tik apie trečdalis. Didžioji dalis neturi jokios popamokinės veiklos, tad didesnę dienos dalį yra neužsiėmę. Šie mokiniai susiduria su ženkliai didesne rizika vartoti alkoholį ir narkotikus, užsidaryti virtualiame žaidimų pasaulyje. Sprendžiant kilusias krizines situacijas – paauglių girtavimą, narkotikų vartojimą, savižudybes, bet neinvestuojant į jų prevenciją ir ateitį, situacija Lietuvoje nepasikeis. Visose kitose sferose semiamės patirties iš užsienio valstybių, tad ir šioje galime mokytis ir imti pavyzdį iš tokių valstybių, kaip Islandija, kuri analogiškoms problemoms rado sprendimą – futbolą.
Dar 1997 m. Islandija, kaip dabar Lietuva, turėjo apsčiai socialinių problemų: alkoholizmas, narkotikai, savižudybės, didelė dalis Islandijos gyventojų mirdavo dėl širdies ir kitų iš priklausomybių kylančių ligų. Savaitgaliais gatvėse šlaistydavosi girti paaugliai. Šalis išgyveno gilią demografinę krizę. Tačiau nuo 1998 m. Islandija visiškai pakeitė savo švietimo politiką ir pradėjo masiškai investuoti į nacionalinę vaikų užimtumo programą, kurios pagrindine sudedamąja dalimi tapo futbolas. Per 14 metų Islandijoje alkoholio vartojimas tarp paauglių krito nuo 42 proc. iki 5 proc., rūkymas sumažėjo nuo 23 proc. iki 3 proc., išlaidos sveikatos apsaugai buvo sumažintos trečdaliu, o šiuo metu Islandija netgi patenka į pasaulio laimingiausių šalių trejetą.
Islandijoje pastatyta 180 įvairaus dydžio futbolo aikščių, dirba 800 licencijuotų futbolo trenerių. Islandijoje registruoti net 22 tūkstančiai futbolo žaidėjų. Palyginimui pasitelkime savo valstybės statistiką: šiuo metu Lietuvoje turime apie 6 tūkstančius registruotų futbolo žaidėjų, Lietuvoje dirba 400 licencijuotų trenerių. Net sostinėje, kurioje prie mokyklų turime per 60 stadionų, tik 10 yra tinkami žaisti futbolą. Vilniaus miestas, kuriame gyvena net dvigubai daugiau žmonių nei Islandijoje, galėtų tapti pirmuoju miestu, kuriame galėtų būti vykdomas toks arba panašus pilotinis projektas, kurio sėkmę vėliau būtų galima pakartoti visoje Lietuvoje. Islandija laiku suprato, kad jei šalies vaikai gyvens įbridę į socialinių problemų liūną, o jų gelbėjimas liks tik jų pačių ar jų tėvų reikalu, šalis neturės jokios ateities.
Islandija ir futbolas – tai tik vienas iš pavyzdžių. Lietuvoje vaikai gali rinktis iš plataus spektro būrelių. Tačiau to negana. Visų pirma, tokią galimybę dažniausiai turi tik tie vaikai, kurie gyvena didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Retas mažesnis miestelis turi bent tinkamą krepšiniui žaisti aikštę, nekalbant apie kitokias užimtumo galimybes po pamokų, o būreliai didžiuosiuose miestuose tuština tėvų pinigines, tad reta šeima gali leisti sau apmokėti vaiko užimtumą. Viskas turi keistis nuo pagrindų, o visų pirma – privalo keistis valstybės politikų požiūris į vaiką ir jo ateitį.