Karolis Kaklys. Dar pora neatsakytų klausimų dėl Vijūnėlės dvaro

Nors garsusis Vijūnėlės dvaras jau pradėtas ardyti ir daugeliui galėtų atrodyti, kad tuo viskas turėtų pasibaigti, tačiau taškas šioje istorijoje toli gražu nėra padėtas. Nors Druskininkų savivaldybė ir teigė, kad valdininkų darbas jau baigtas, su tuo drįsčiau nesutikti, kadangi dar lieka pora neatsakytų esminių klausimų: kas yra faktinis Vijūnėlės dvaro savininkas ir kas mokės už neteisėtai priimtus valdininkų sprendimus?

Atsakius į šiuos klausimus išryškėtų tikrasis Druskininkų mero ir savivaldybės administracijos vaidmuo bei daugeliui iki šiol sunkiai suvokiamas nepotizmo ir miesto užvaldymo mastas. Nekiltų jokių klausimų, jeigu Druskininkų valdžia su visu savo biurokratiniu ir propagandiniu aparatu šitaip įnirtingai nebūtų gynus „kažkieno“ privataus intereso, o Druskininkų meras asmeniškai nebūtų padėjęs paorganizuoti statybų, atsiskaitinėjęs su statybos darbus atliekančiais darbininkais, neskambinėjęs buvusiam premjerui A. Butkevičiui ir Vyriausybės nariams su tikslu pakeisti teisės aktus, norint įteisinti nelegalias statybas.

Šiame kontekste svarbu paminėti, kad R. Malinausko vadovaujama Druskininkų savivaldybė, kaip tik šiuo metu yra viena iš atsakovių Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose, kur „tikrieji“ pastato savininkai siekia prisiteisti 1,8 mln. Eurų žalos atlyginimo iš Valstybės ir Druskininkų savivaldybės biudžeto. Manęs jau nei kiek nestebina tai, kad tujos iš Vijūnėlės dvaro nukeliavo tiesiai į Druskininkų mero privatų kiemą, nenustebčiau ir sužinojęs, kad ieškovas ir atsakovas, byloje dėl žalos priteisimo, de facto yra tas pats asmuo.

Švelniai tariant keistoka ir Druskininkų savivaldybės retorika apie tai, kad neišsaugojus pastato iš biudžeto reiks išmokėti milijonines sumas įvardijamiems pastato savininkams, apart akcentavus tai, jog statybos buvo sustabdytos prie 36 proc. pastato baigtumo, teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir statytojas toliau tęsė statybas savo rizika.

Vietoje to, kad įvardinti konkrečius asmenis, kurie turi prisiimti atsakomybę už neteisėtus sprendimus, pagrindinis šios istorijos „herojus“, besisvaidęs kaltinimais LR Prezidentūrai, prokurorams, teismams, politikams ir vos kvėpuojančiai Druskininkų opozicijai, dabar kažkodėl tyli. Žadėjęs pateikti įrodymus ir atlikęs kažkokius (savo) tyrimus prieš teisėsaugos institucijas, tegali pasigirti tik įtarimais prekyba poveikiu ir papirkimu baudžiamojoje byloje, kai tuo tarpu neteisėtus sprendimus, susijusius su Vijūnėlės dvaro statybomis priėmę mero kolegos ir jo pavaldume buvę ar esantys asmenys slepiasi krūmuose.

Kol nemaža dalis žmonių braukia ašarą žiūrėdami į įspūdingo grožio namo ardymą, reiktų formuluoti klausimą – kodėl jis apskritai ten atsirado? Jeigu nuo pradžių būtų laikomasi teismų sprendimų, dabar nereiktų stebėti kaip yra ardoma stogo danga. Natūralu, jog žiūrint iš šono gražaus pastato griovimas ir neturėtų kelt gerų emocijų, bet iš kitos pusės reiktų džiaugtis, kad Lietuvoje yra įgyvendinamas teisingumas bei įstatymų viršenybės principas.