Kasparas Adomaitis. Atsakymas vilniečiams – kas mokėtų už nemokamą viešąjį transportą Vilniuje?

Artėjančiuose savivaldos rinkimuose bent keli buvę Vilniaus merai ar Vyriausybės ministrai siūlo nemokamą ar dalinai nemokamą viešąjį transportą – ar tai būtų V. Uspaskicho darbo partija, ar A. Zuoko „techninė“ partijų koalicija, ar V. Navicko rinkimų komitetas. Tačiau nemokamų pietų nebūna – tad kokia yra šio populistinio siūlymo esmė?

Pirma, viešasis transportas Vilniuje nebus „nemokamas“, tiesiog už jį mokės ir tie, kurie juo nesinaudoja (t. y. visų miestiečių sumokėti mokesčiai bus skirti „nemokamam“ transportui).

Antra, reikia sutikti, kad viešasis transportas yra ir socialinė paslauga, kuri turi būti kažkiek subsidijuojama. Tačiau jau šiandien taikoma daug nuolaidų socialiai jautrioms grupėms – pradinuko bilietas metams kainuoja 10 eurų, o senjorai virš 80 metų gali naudotis viešuoju transportu vos už 2.90 eurų per metus. Studentams, moksleiviams taikoma 80% nuolaida, o pensininkams iki 80 metų – 50% bilietui. Beveik 10% kasmetinio Vilniaus biudžeto skiriama šioms lengvatoms apmokėti.

Trečia, dėl mito apie masinį gyventojų antplūdį į Vilnių dėl nemokamo transporto. Postringaujama, kad Vilniuje atsiras apie 60,000 gyventojų – tai reikštų, kad miesto gyventojų skaičius padidėtų 10%. Tačiau jau šiandien yra įvesta daug paskatų registruotis Vilniuje – pavyzdžiui, darželiuose, mokyklose vaikams yra skiriami prioritetai tik tuo atveju, jei jų tėvai registruoti Vilniuje. Vargu, ar tokios paskatos kaip nemokamas transportas paskatintų reikšmingą dalį žmonių keisti savo registracijos vietą. Beje, Taline įvedus nemokamą transportą gyventojų augimas padidėjo vos keliais tūkstančiais per metus – maždaug tokio rezultato būtų realu tikėtis ir Vilniuje.

Be to, klaidinama ir dėl to, kiek vienas gyventojas atneša miestui pajamų. Net jei Vilniuje liktų visas jo gyventojų sumokamas gyventojų pajamų mokestis, jis sudarė apie 750 eurų vienam gyventojui 2017 metais. Kadangi pagal Vyriausybės ir Seimo sprendimus Vilniaus savivaldybei skiriama tik apie 50% čia surenkamo gyventojų pajamų mokesčio, tai vieno gyventojo persiregistravimas geriausiu atveju atneštų tik apie 375 eurus – tad teiginiai apie 1000 eurų nuo vieno persiregistravusio gyventojo yra aiškiai klaidingi. Beje, jei iš tiesų 60,000 gyventojų persiregistruotų gyventi į Vilnių, tai sukeltų krizę aplinkinėse savivaldybėse – joms prarastos biudžeto pajamos būtų reikšmingos. Neabejotina, kad atsakinga Vyriausybė imtųsi veiksmų tokiai situacijai subalansuoti.

Atsisakyti 32 mln. eurų (ne 20-25 mln., kaip bandoma kai kur teigti), kurie surenkami už viešojo transporto bilietus, būtų skausminga Vilniaus biudžetui. Palyginkime: šioje kadencijoje įvedėme visos dienos pradinukų grupę, kuriai skiriama apie 6-7 milijonus eurų per metus; dar 7 milijonus eurų skiriame šeimos, slaugių ir kt. personalo atlyginimams, siekiant trumpinti eiles poliklinikose; dar 7 milijonus eurų per metus skiriame 100 eurų programai – kuria naudojasi vaikai, negalintys patekti į valstybinius darželius. Likusius dešimt milijonų nubraukime nuo padidinto finansavimas gatvių ištisiniam perasfaltavimui. Visas šias programas sudėję jau galime įsivaizduoti, kokio masto pasiūlymas yra išlaikyti nemokamą transportą.

Galiausiai, yra ir dar vienas, realiausias, būdas Vilniuje įdiegti nemokamą transportą – tai tiesiog perpus sumažinti autobusų ir troleibusų skaičių gatvėse. Aišku, laukti transporto tektų dvigubai ilgiau. Bet vargu, ar dėl tokio „nemokamo“ malonumo verta šalti stotelėse papildomą ketvirtį valandos, o po to dar ir grūstis ir taip jau kai kada perpildytuose autobusuose.

Populistiniai pažadai atrodo patraukliai. Bet įvertinkime, kas iš tiesų po jais slypi.