Kasparas Adomaitis. Klimato kaitos darbotvarkė – ar išlaikysime sveiko proto balansą?

Klimato šiltėjimas (klimato kaita ar krizė – kaip bepavadintume) vyksta. Dėl to sutaria net skeptikai, o faktą patvirtina ne vienas mokslinis projektas. Pavyzdžiui, Berkeley Earth tyrėjų duomenimis, visus temperatūros svyravimus ir pastarojo šimtmečio temperatūros kilimą gali paaiškinti viso labo du rodikliai: 1) CO2 dujų koncentracija atmosferoje, 2) vulkanų išsiveržimai. Sutariama, kad klimatas šyla, taip pat – kad CO2 dujų koncentracijos didėjimas yra išskirtinai žmogaus veiklos rezultatas, todėl klimato kaitos suvaldymo irgi turi imtis žmogus.

Klimato kaita Lietuvoje

Ar galime sakyti, kad klimato kaita išskirtinai pavojinga Lietuvai? Matyt, nebūtinai. Derliai Lietuvoje rekordiniai. Šiltesnės žiemos reiškia mažiau pavojų šaltuoju metų laiku, bet vasarą mums reikės daugiau oro kondicionierių. Kova su CO2 išmetimais Lietuvoje taip pat turi sąlyginai simbolinį poveikį pasauliniu mastu – 20 milijonų CO2 tonų išmetamų Lietuvoje yra mažytė 51 milijardų tonų pasaulyje dalis.

Tai nereiškia, kad galime kaip nors nusiplauti nuo kovos su klimato kaita – lygiai taip pat, kaip esame įsipareigoję 2% BVP skirti gynybai būdami NATO sistemos dalimi, taip ir technologijų pakeitimas į CO2 neutralias yra mūsų bendro reikalo ir įsipareigojimo kartu su Europos Sąjunga dalis. Draugiškesnės aplinkai technologijos Lietuvai yra svarbios ir tuo, kad padėtų išspręsti ir begalę mus kamuojančių aplinkosaugos iššūkių – užterštų vandens telkinių, taršos miestų ore ar kitų problemų.

Biodegalų pirmas blynas prisvilo

Vis dėlto, kova su klimato kaita gali lengvai pavirsti viso labo rinkodariniu triuku. CO2 išmetimų skaičiavimas kai kuriais atvejais yra paslėptas po daugeliu prielaidų ir metodologinių niuansų. Vienas puikus pavyzdys, kai iš pradžių patraukliai atrodęs sprendimas paaiškėjo esantis visiškai klaidingas, yra bandymas pasigaminti daugiau biodegalų.

Rapsai turėjo padėti iš naftos gaminamus degalus pakeisti biodegalais. Deja, tai sumažino žemės ūkio plotus, skiriamus maisto auginimui. Be to, jei įvertintume, kiek CO2 išskiriame gamindami mineralines trąšas rapsų auginimui, kiek kuro sunaudojame logistikai, perėjimas prie biodegalų paaiškėtų esanti akivaizdi klimato kaitos politikos nesėkmė. Alternatyvių degalų įstatyme, priimtame šį pavasarį, jau kalbame tik apie antros kartos biodegalus, kurie yra šalutinis kitų gamybos procesų rezultatas, o ne bandymas tiesiogiai auginti kultūras degalams.

Tačiau rapsų ir pirmos kartos biodegalų epopėja jau praeitis. Daug neramiau yra dėl priemonių, kurių dar tik imsimės. O birželio 30 d. Seimas patvirtino Klimato kaitos darbotvarkę, kuri jau užbrėžė tam tikras strategines kryptis, kokių veiksmų reikės mažinant CO2 emisijas.

Pastatų apšiltinimo paradoksas

O kur galime vėl susimauti? Vieną abejonę kelia mūsų pastatų energinio efektyvumo reikalavimai. Šiuo metu įsigalioję taip vadinami A++ klasės reikalavimai yra ypač didelio pastatų sandarumo siekiantys sprendimai. Tačiau esant tokiems aukštiems reikalavimams, energijos suvartojimas yra labai mažas ir pagerėjimas tarp A+ ir A++ klasės yra vos juntamas, o papildomos investicijos vargu ar pateisinamos bent dėl kelių priežasčių.

Pirma, statant sandarius namus faktiniam energijos suvartojimui vis daugiau reikšmės turi jo gyventojo elgsena. Ar jis išjungia kompiuterį baigęs darbą? Ar yra judesio davikliai šviesai? Ar buitiniai prietaisai ekonomiški? Kai gyventojo elgesys tampa svarbesnis nei dar keli centimentrai putų polisterolio sluoksnio, kyla abejonių, ar turime ir toliau aukštinti pastatų sandarumo klases, ar vis tik investuoti į gyventojų švietimą.

Antra, šiandien mūsų apšiltinimo reikalavimai yra paskaičiuoti remiantis 1990-ųjų klimato duomenimis. Matome, kad Lietuvoje temperatūra jau pakilusi ir, jei tikime globaliu atšilimu, ar tikrai turime užsibrėžti investuoti į papildomus apšiltinimo sluoksnius ir priešvėjines plėveles?

Trečia, aplipinant namus putplasčiu, niekas šiandien nevertina, kiek CO2 reikia, kad pagamintume ir atgabentume apšiltinimo medžiagas. Neramu, kad pasikartos rapsų istorija ir apšildydami namus sukursime daugiau problemų, nei išspręsime.

Nekrausi, nevažiuosi

Kita potenciali problema susijusi su tuo, kaip mes matome ir planuojame elektromobilių plėtrą. Keli tūkstančiai elektromobilių šiandien dar nėra problema. Vienas iš skambių tikslų, įrašytų mūsų strategijose – turėti bent po vieną itin greito įkrovimo stotelę kiekvienoje naujoje degalinėje ar autobusų stotyje. Tačiau, jei iš tiesų tikimės kelių šimtų tūkstančių automobilių po 10 metų, mums nereikia vienos itin greitos įkrovimo stotelės, kuri gal ir būtų prasminga naujausiai Teslai turinčiai itin talpią bateriją.

Dauguma elektromobilių Lietuvoje bus naudoti, važiuos nedidelius atstumus, jų baterijas bus galima įkrauti su paprastesniais krovikliais. Svarbiausia, kai savaitgalį koks tūkstantis elektromobilių patrauks iš Vilniaus į Palangą, jiems nereikės vienos itin greito pakrovimo stotelės, kad visi keiktųsi sustoję prie jos eilėje. Mums reikės 50 ar 100 pakrovimo stotelių kiekviename sustojime, kur tikrai bus galima rasti vietą ir, įjungus pasikrauti, ramiai sau nueiti paskanauti didžiausių Lietuvos cepelinų pakelės kavinėje.

Paprastas sprendimas – skaičiuoti, skaičiuoti, ir dar kartą skaičiuoti

Seime pagaliau priėmėme Klimato kaitos darbotvarkę – tuo labai džiaugiuosi. Ankstesnė valdžia šį dokumentą buvo užblokavusi ir numarinusi Kaimo reikalų komitete, kuriam buvo neramu, ar ne per dideli lūkesčiai ūkininkams. Dabar jau galime judėti pirmyn.

Pateikiau tik kelis pavyzdžius, kurie jau dabar kelia nerimą, tačiau panašių pavyzdžių galime rasti daugiau. Labai tikiuosi, kad Vyriausybė nepasiklys gerai rinkodariškai skambančiuose veiksmuose, o mes atidžiai skaičiuosime ir vertinsime kiekvienos priemonės prasmingumą, poveikį ir kaštus. Kad kova su klimato kaita Lietuvoje taps ne dar viena nauja religija ir iš to gimstančiais keistais sprendimais, galimai naudingais tik siauroms interesų grupėms, bet pamatuotais, didžiausią naudą atnešančiais veiksmais.