Kasparas Adomaitis. Mažas puodelis – didelės problemos. Kokie sprendimai?

Vienkartiniai maisto ir gėrimų indai, pakuotės – viena dažniausių šiukšlių gamtoje. Kas mėgsta pasivaikščioti miške – žino. Net jei stebuklingai pavasarį visi subėgtume į „Darom“, tos šiukšlės ateities neturėtų ir žaliava netaptų – jas perdirbti itin sunku arba praktiškai neįmanoma.

Vienkartinių gaminių kiekiai sunkiai įsivaizduojami. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad Didžiojoje Britanijoje vienas iš 9 gyventojų per dieną sunaudoja bent vieną vienkartinį puodelį, o tai 7 mln. vienkartinių puodelių. Per metus – 30 tūkst. tonų.

Lietuvoje tikslių skaičiavimų nėra, bet, atsižvelgdami į gyventojų skaičių ir tai, kad D. Britanijoje vienam gyventojui susidaro 50 proc. daugiau pakuočių atliekų nei Lietuvoje, galime spėti, kad Lietuvoje kasdien sunaudojame apie 200 tūkst. vienkartinių puodelių. O kur dar vienkartinės lėkštės, įrankiai, dėžutės ir t. t. Net jei tik 5 proc. jų patenka į gamtą, tai 10 tūkst. puodelių kasdien.

Pakuočių atliekų kiekis Lietuvoje nevaldomai kyla. Remiantis „Eurostat“ duomenimis, vienam Lietuvos gyventojui 2020 m. teko apie 140 kg pakuočių atliekų, palyginti su mažiau nei 100 kg prieš dešimtmetį. „Rethink Plastik Alliance“ ataskaitos duomenimis, Lietuva iki šiol yra viena iš aštuonių Europos Sąjungos valstybių, įsipareigojusių, bet dar nieko nedarančių, kad vienkartinių pakuočių šalyje mažėtų.

Tai ką daryti?

Kai kurios valstybės jau imasi griežčiausio varianto – drausti vienkartines pakuotes apskritai. Tačiau draudimai dažnai sukelia netikėtų pasekmių, o pasiūlyta alternatyva neretai būna dar prastesnė. Pavyzdžiui, ekologiškesniu pasirinkimu laikomos popierinės pakuotės dažnai tokios nėra.

Kitos šalys įveda papildomą mokestį, taip pabrangindamos vienkartinę pakuotę ir besitikinčios, kad ši taps nepatraukli. Pavyzdžiui, Airijoje vienkartiniai kavos puodeliai netrukus bus apmokestinami 20-čia euro centų. Estijoje kelią skinasi projektas, kuriame numatoma, kad kaina už vienkartinio naudojimo pakuotę turėtų būti ne mažesnė nei 50 centų. Nyderlanduose nuo šių metų liepos vienkartinis puodelis kainuos 25 euro centus, o vienkartinė maisto pakuotė – 50 centų. Tačiau vien tokio mokesčio administravimas sukelia daugiau problemų, nei galima tikėtis surinkti pajamų.

Lietuvoje siūlau turbūt nuosaikiausią sprendimą – viešojo maitinimo vietose išskirti vienkartinės pakuotės kainą iš bendros gėrimo ar patiekalo kainos. Taip vartotojui būtų suteikiama teisė, pasirinkus daugkartinį indą, už vienkartinį nemokėti ir sutaupyti. Be to, restoranai, kavinės ir kt. klientui turės nemokamai pasiūlyti daugkartinį indą vartojimui vietoje – kavinėje nebereikės kovoti, kad gautum keramikinį puodelį kavai.

Siekiamas poveikis

Įstatymo projektui sulaukus sėkmės Seime, galime tikėtis ne vieno teigiamo pokyčio. Pirma, vartotojų elgsena ir psichologinis efektas. Žmonės akivaizdžiai pamatytų, kad pakuotė kainuoja ir susimąstytų, ar jos tikrai visada reikia. Gal kitą kartą pirkdami kavą rinktųsi ja mėgautis vietoje arba išsineštų daugkartiniame puodelyje?

Antra, su savimi į kavinę ar užkandinę atsinešantys daugkartinį indą pajustų ne tik ekologinę, bet ir finansinę naudą. Šiandien, deja, ne visos kavinės pasiūlo nuolaidą atsinešus savo puodelį kavai. O atsinešus savo indą maistui išsinešti, gali būti palydėtas ir įvairių žvilgsnių.

Trečia, atsirastų paskata vystyti ir taikyti užstato sistemas. Europoje galima rasti dešimtis jau veikiančių pavyzdžių. Jei nors kartą esate buvę kalėdinėje mugėje Vokietijoje, Austrijoje ir t. t., atsimenate puodelius, už kuriuos prašomas kelių eurų užstatas, kuris grąžinamas puodelį atidavus atgal. Lietuvoje bandymai įvesti užstato sistemas gėrimams ar maistui išsinešti kol kas stringa – iš dalies dėl to, kad nėra vienodų „žaidimo taisyklių“, kurios visų rinkos dalyvių bent jau pareikalautų aiškiai išskirti pakuotės kainą.

Įstatymo projekte numatyta, kad vienkartinei tarai turi būti taikoma kaina, tačiau ta kaina gali būti ir užstato pavidalu, t. y. sumokėta suma būtų grąžinama pirkėjui, atidavusiam pakuotę atgal. Kavinės, kurios įdiegtų užstato sistemas, turėtų rimtą pranašumą, nes čia pirkėjai visada galėtų susigrąžinti sumokėtą užstatą. Ir tokios sistemos nėra svajonės iš ateities, jau šiandien Lietuvoje yra testuojami maisto ir gėrimų indų taromatai, patogūs pinigų grąžinimo būdai ir t. t.

Baimės daugiau nei reikėtų

Pirma, verslai nesugrius. Maisto pristatymo į namus paslaugų tiekėjams (pvz., „Wolt“, „Bolt Food“, „Barbora“ ir kt.) savo iniciatyva pradėjus taikyti keliasdešimties centų „pakavimo mokestį“, jų klientai tai priėmė kaip gana suprantamą dalyką ir nė vienas iš verslų dėl to neužsidarė.

Antra, atsikratykime mitų apie draudimus. Kartais išgirstu interpretacijų, kad vienkartiniai indai bus uždrausti ir į kavinę ar degalinę – tik su savo puodeliu. Pasikartosiu: draudimas būtų blogas sprendimas ir šiuo įstatymo projektu jokios pakuotės nebus uždraustos. Paprasčiausiai siekiama paskatinti vienkartinius indus naudoti rečiau.

Trečia, bandoma sakyti, kad pakuotės kaina jau įskaičiuota į gaminio kainą, o dabar teks „mokėti dukart“. Tai bandymai spekuliuoti – galbūt trumpuoju laikotarpiu bus įvairių verslo bandymų taikytis įvairias kainodaras, tačiau ilgainiui realią paslaugos ar prekės kainą lems rinkos dėsniai: kavinės vieta, paslaugos kokybė, darbo užmokestis ir kt., bet ne „pagudravimai“ bandant kelis kartus apmokestinti pakuotę.

Pabaigai

Vienkartiniai indai yra klasikinis pavyzdys, kai daiktas kainuoja pigiai, nes neįskaičiuojama visa jo savikaina, įskaitant neigiamus padarinius. Greitojo maisto restoranai nėra įpareigoti rinkti savo vienkartinės taros iš miškų, ežerų ir upių. Efektyviausias sprendimo būdas – suteikti tokioms pakuotėms vertę, nes kas turi vertę – ant žemės nesimėto (tai puikiai įrodo sėkminga gėrimų taros užstato sistema Lietuvoje). Pakuotės vertė atsiras, kai pradėsime bent jau išskirti jos kainą iš bendros produkto kainos, o ilgainiui – ir diegti užstato sistemas. Tikiuosi, kad galime pristabdyti sparčiai augantį vienkartinių pakuočių kiekį, o postūmį pokyčiui pradedu Seime.