Sąvartynai tebuvo šiukšlių krūvos, be jokių perdangų ir lietaus vandens surinkimo sistemų. Lėktuvai perteklinį kurą išpildavo tiesiog šalia oro uostų takų. Kolūkio pesticidai būdavo sandėliuojami kiaurose, lengvai rūdijančiose statinėse.
Prie viso šito dar pridėkime ir ekologines nelaimes. Pavyzdžiui, „Globe Assimi“ tanklaivio avarija Klaipėdos uoste 1981 metais, kai Baltijos jūros pakrantėse išsiliejo iki 14 tūkst. tonų naftos. Kretingos rajone šią naftą vis dar galime rasti išsrėbtą ir išpiltą Kalgraužių miške. Prisiminkime ir Jonavos „Achemos“ amoniako saugyklos sprogimą 1989 m., kurio „dėka“ dar šiandien turime tyvuliuojantį azoto ežerą po žeme.
Sudėkime visas šias Lietuvos aplinkybes į vieną vietą ir gausime maždaug 12 tūkst. (!) vietų, kurios mūsų šalyje yra pažymėtinos, kaip potencialūs taršos šaltiniai. Remiantis Lietuvos geologijos tarnybos duomenis, iš 12 tūkst. potencialių taršos vietų pusėje vis dar vykdoma veikla, tad pagal teisės aktus už jų priežiūrą ir potencialią taršą atsakingas veiklos vykdytojas. Tačiau kitos likusios 6 tūkst. vietų nėra niekaip stebimos.
Tai įvairūs objektai, pavyzdžiui, buvusios degalinės, naftos bazės, sąvartynai, cheminės pramonės fabrikai, autoservisai, pesticidų sandėliai, kitos gamyklinės teritorijos, kurios gali būti užterštos kuo tik nori. Jei plika akimi taršos ten nerandame, tai dar nereiškia, kad šios vietos saugios. Pavojingos žmonėms ir gamtai teritorijos dažniausiai būna užterštos pramonėje naudojamais naftos produktais, pesticidais, sunkiaisiais metalais, tokiais kaip chromas, švinas ar kitais.
Pavyzdžiui, Kaune, Šančiuose, iš netoliese esančios pramoninės teritorijos naftos teršalai prasiskverbė iki Nemuno ir dabar nuolat skverbiasi į upę. Jau minėtame Kalgraužių miške, praėjus 40 metų po tanklaivio avarijos, rasite išlindusią mazuto pelkę ir, kaip rodo tyrimai, plintantį gruntinių vandenų užterštumą. Deja, tačiau šiandien nerasime Lietuvoje miesto, gyvenvietės ar vietovės, šalia kurios nebūtų pažymėta raudono taško su ten buvusiu taršos židiniu.
Tokie taršos židiniai egzistuoja ir šiandien, pavojingos pramonės įmonės toliau veikia, o tanklaiviai plaukioja. Vis dėlto, tuo pačiu aplinkosauginiai reikalavimai griežtėja, o kiekvienas verslas privalo vykdyti aplinkos būklės stebėjimą. Tačiau problema išlieka – ką daryti su tomis jau minėtomis apleistomis istorinėmis taršos vietomis, kurių Lietuvoje yra 6000? Jų niekas netiria, nestebi, iki galo jų realaus pavojaus neįvertina.
Siekiant užpildyti šią spragą, remdamasis Geologijos tarnybos duomenimis, parengiau interaktyvų „Užterštų teritorijų žemėlapį“. Į šį žemėlapį pateko visi minėti 12 tūkst. objektų. Pasinaudodami žemėlapiu galite ir patys patikrinti, kokie taršos židiniai yra šalia jūsų gyvenamosios vietos.
Žemėlapyje galima pasitikrinti užterštų teritorijų būklę, pavyzdžiui, objektas yra veikiantis ar neveikiantis, rekultivuotas ar likviduotas. Taip pat galite rasti informaciją apie pavojaus laipsnį dirvožemiui, požeminiams ir paviršiniams vandenims. Žemėlapyje taip pat yra paminėti kai kurie įspūdingą taršą sukėlę įvykiai ar paliktos užterštos teritorijos Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje.
Vien tai, kad kartu su geologais sužymėjome istorinės taršos objektus, yra didelis pasiekimas. Beje, apie 100 užterštų teritorijų su Europos Sąjungos fondų parama jau pavyko ir sutvarkyti. Tačiau 97,5 proc. objektų iš minėtų 6 tūkst. vis dar lieka neištirti dėl savo pavojaus aplinkai, gruntiniams vandenims ar žmonių sveikatai. Tai – tiksinti bomba.
Trūkstant pačių valstybės institucijų susivokimo ir pilietiško požiūrio į taršos vietas, deja, toliau ignoruojamos net ir akivaizdžios taršos vietos. Tarkime, Kauno meras atvirai ignoruoja Aplinkos apsaugos departamento nurodymus imtis priemonių Šančiuose, mieliau kreipiasi į teismus. Kol teismai vyksta, potvyniai išardė net ir laikinai pastatytas bunas, tad iš požeminių sankaupų nafta į Nemuną toliau liejasi laisvai.
Todėl, norėdamas dar labiau aktualizuoti susidariusią problemą, ruošiu Istoriškai užterštų teritorijų sutvarkymo įstatymo projektą, kuris numatys spartesnį tokių teritorijų tvarkymą, įpareigos jas ištirti, atlikti nuolatinį monitoringą, jei teritorijos nebūtų sutvarkytos, numatytų tvarką, kas turėtų už tas teritorijas atsakyti.
Žemės diena yra skirta atkreipti mūsų dėmesį į tai, kiek esame užteršę savo pasaulį – bei paraginti imtis veiksmų jam sutvarkyti. Šiuo atveju, šiandien visus kviečiu apsižiūrėti, kiek taršos galime rasti Lietuvoje, savo kaimynystėje.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.