Kasparas Adomaitis. Škirpa ir Noreika – keturi argumentai balsuojant po 78 metų

Istorikas Alvydas Nikžentaitis dar prieš porą savaičių teisingai įvardino – vyksta ne debatai dėl atminimo lentelių ar gatvių pavadinimų. Vyksta „liberastų“ ir tautininkų kova dėl Lietuvos tapatybės. Kuo jam užkliuvo liberalai, kad juos taip linksniuoja – nežinau, matyt, neprijaučia. Bet pasirinkimai dėl tapatybės vyksta – ir jie svarbūs ne dėl to, kas iš tiesų buvo praeityje. Jie svarbūs, nes nulems sprendimus ateityje.

Kas rengia mitingus, kas užrakina sinagogas, kas... lieka prie argumentų. Nepretenduoju į vienareikšmę tiesą. Bet pretenduoju atstovauti liberalų požiūrį ir išsakyti jų argumentus, kas ir kada yra svarbu.

Prieš 78 metus

1941 m. birželio 14 diena, šeštadienis. Tūkstančiai Lietuvos piliečių vagonuose prievarta vežami į Sibirą. Kas pasimetę, kas apimti nevilties, kas siaubo, daugelis tik dabar suvokia sovietų okupacijos realybę. Bet jau po 10 dienų Škirpos sukilėliai skelbia šalies nepriklausomybę, dar po dienos – naciai visoje Lietuvoje. Vyksta karas – visuotinė beprotybė. Ar kas nors gali išsaugoti sveiką protą?

Vienas iš bandančių susigaudyti situacijoje buvo K. Škirpa. Jo organizuotas sukilimas įtvirtino SSRS okupacijos faktą – Lietuva ne savo noru prisijungė prie Sovietų Sąjungos. Kai kas sakys, kad K. Škirpa taip tampa net Lietuvos tęstinumo simboliu, kartu su Vytautu Didžiuoju ar, pavyzdžiui, J. Basanavičiumi. J. Noreika irgi dalyvauja sukilime. Jis aktyviai įsitraukęs, dar net neatsistatydinus visai Laikinajai Vyriausybei rugpjūtį paskiriamas Šiaulių apskrities viršininku.

Matyt, nei Škirpa, nei Noreika negalėjo suvokti ir matyti visapusiško vaizdo, kas ir kodėl vyko tuo metu. Tačiau, suvokiant jiems tai ar ne, ne visi atsiminimai apie juos kelia pasididžiavimą. Net nepaisant daug platesnės jų antinacistinės ir antisovietinės veiklos.

Genocidas nėra keletas atsitiktinių, nekoordinuotų veiksmų, kaip antai įsiaudrinusios minios surengtas linčo teismas. Tam, kad sistemingai iššaudytum 95 proc. iš 220 000 žmonių, turi turėti (a) politinį nusistatymą, argumentuotą ir nuoseklų pasakojimą, kodėl tai darai ir (b) labai efektyvų administracinį aparatą, kuris sugebėtų surasti tuos žmones, juos suvežti ir įgyvendinti masinius žudymus. Deja, bet K. Škirpa vadovavo aktyvistams, kurie kurstė politinį nusistatymą prieš žydus ir jį pavertė vienu iš oficialios veiklos tikslų, o J. Noreika tam tikru savo gyvenimo etapu tapo to „efektyvaus administracinio aparato“ dalimi.

Keturi argumentai, balsuojant po 78 metų

K. Škirpos ar J. Noreikos istorijoje nerasime vien juodų arba baltų atspalvių. Bet, renkantis tik iš dviejų mygtukų – už arba prieš – kažkieno, juodo arba balto, svoris tampa didesnis. Kaip ir 16 kitų Laisvės partijos frakcijos narių, balsavau už tai, kad K. Škirpos alėją pavadintume Trispalvės alėja.

Pirma, balsavau, nes šiandien labiausiai norisi galvoti apie ateitį. Iš istorijos galime suprasti tik vieną – beveik neabejotina, kad mūsų šalį ir vėl reikės ginti. Turime ne tik stiprinti savo, kaip Lietuvos piliečio, savimonę, kultūrą, savo kariuomenę, bet taip pat turime pasakyti aiškiai, kokie būdai nėra tinkami ginti savo Tėvynę. K. Škirpos ir J. Noreikos pasirinkimai, nors ir geram tikslui, deja, peržengė raudoną liniją.

Jei kas manote, kad rasizmas, tautiniai stereotipai – jau praeitis, geriau pamąstykite, kokiais motyvais vadovaujantis galima sukurti kompiuterinį žaidimą, kurio metu šaudomai romai. Dar ir su realiais vaikų, moterų, Vilniaus taboro vaizdais. O tai tikra 2019 metų liepos istorija.

Antra, balsavau, nes turime nustoti neigti. O žmonės sugeba neigti - ir sukurti neįtikėtinus pasakojimus. Lengviau tą suprasti pažiūrėjus į kitus - kovos dėl atminimo vyksta visose šalyse. 2017 metais Šarlotsvilyje (JAV) prasidėjo riaušės dėl pilietinio karo Generolo Lee (kovojusio vergvaldžių pusėje) monumento nukėlimo. Paminklo gynėjai teisino jo siekius saugoti pietų valstijų gyvenimo būdą, nes vergovė JAV pietuose ir taip „po truputį nyko“ (!) , „ji buvo pačios švelniausios formos“ (!) lyginant su kitais atvejais pasaulyje, be to, labiausiai prisidėjo „šviečiant juodaodžius“ (!!) vergus bei juos integruojant į civilizaciją.

Trečia, balsavau, nes reikia nustoti vadovautis tuo, kas yra ir kas nėra „Kremliaus naratyvas“ – ir nustokime tuo kaltinti vieni kitus. Geriau kurkime savo, šiandien aktualų naratyvą. Asmeniškai, tikiuosi, kad Rusijos ambasadorius kiekvieną dieną prisimena, kokiai valstybei tarnauja, eidamas į darbą pro Nemcovo skverą – už kurio pavadinimą lygiai taip pat balsavau.

Ketvirta, balsavau, nes po diskusijų reikia ir sprendimų. K. Škirpos alėjos pavadinimo keitimas pažadėtas per rinkimus (pažadėtas ir P. Cvirkos skvero pertvarkymas). Būtų buvę apgailėtina nerti į krūmus, išsigandus tautininkų spaudimo.

Pabaigai. Nesiimu ir nesiūlau K. Škirpos ar J. Noreikos teisti – daug kas būtų susipainiojęs ir nebeatpažinęs, kas yra kas 1941 m. mėsmalėje. Bet, kaip atminimo simbolis, jie netinkamai įamžina Lietuvos kovas už laisvę. Ir teisūs tie, kurie siūlo apie dramatiškus J. Noreikos ar K. Škirpos gyvenimus kurti filmus, tačiau nekabinti jiems atminimo lentų.