Mažai kas žino, bet Lietuvos ligoninėms yra centralizuotai išskirstomos kvotos, kiek peršalimo ligų, kiek traumų gydyti, kiek operacijų jos gali atlikti per metus, kad gautų apmokėjimą už suteiktas paslaugas. Įkainiai už šias paslaugas gali būti visiškai neadekvatūs, siekiantys gal 20 proc. rinkoje siūlomų mokamų paslaugų kainų. Kaip ir sovietinėje Lietuvoje, taip ir šiandien sveikatos sektoriuje toks planavimas sukelia begalę problemų. Ligoninės sukasi kaip kas išmano: bando ligų kodus rašyti ne pagal tai, kuo žmogus serga, bet pagal tai, kokios ligos kodas reiškia geresnį apmokėjimą. Gali būti, kad ligoninėje gulėsite ne tiek laiko, kiek reikia, kad išgytumėte, bet tiek laiko, kiek numato Teritorinės ligonių kasos nustatyti įkainiai.
Neadekvatūs paslaugų apmokėjimo įkainiai lemia, kad valstybiniame sektoriuje medikų atlyginimai yra juokingai maži, artimi prekybos centro sandėlininko algai, net jei ligoninės 80–90 proc. savo lėšų skiria darbo užmokesčiui. Nors ūkiškumo ir vadybos įgūdžių gali pritrūkti, bet dėl situacijos dažnai nėra kažkuo kalti nei ligoninių vadovai, nei prasta ekonominė padėtis. Atlyginimų neadekvatumą didžiąja dalimi lemia Teritorinių ligonių kasų paruoštos formulės, nes jų nustatomi gydymo paslaugų įkainiai dažnai neturi nieko bendra su realiomis sąnaudomis.
Šios stebuklingos formulės gali stebuklingus dalykus. Pažaiskime ligų / gydymo paslaugų įkainių žaidimą. Galima nuspėti, kad Teritorinei ligonių kasai subjektyviai nusprendus, kad gimdyti regionuose netikslinga, ji gali nustatyti itin žemą įkainį už įprastą gimdymą, o tai reiškia regioninių ligoninių gimdymo skyrių užsidarymą. Gimdyvės važiuoja į didžiuosius miestų centrus gimdyti, kur irgi gimdymo skyriams būtų sunku išsilaikyti, bet čia už sudėtingus gimdymus, pasitaikančius retai, kurie priimami tik didelėse ligoninėse, nustatomi itin dideli įkainiai – ir jie taip kompensuoja žemus gimdymo įkainius. Tai pavyzdys, kaip Lietuvoje reguliuojama regioninė sveikatos politika.
Regionai, poliklinikos ir ligoninės tokioje ligonių kasų smėlio dėžėje sukasi, kaip sugalvoja. Tačiau Sveikatos reikalų komiteto pirmininkui to negana. Susikvietęs spaudą jis garsiai pareiškia, kad viena slaugytoja per vieną dieną suteikė 260 paslaugų, kurios neabejotinai yra fiktyvios ir neva akivaizdu, kad reikia griežtesnės sveikatos sektoriaus priežiūros dėl piktnaudžiavimo. Jis nutyli, kad kitą dieną paaiškėja, kad slaugytoja tiesiog suvedė viso mėnesio savo darbą į sistemą per vieną dieną. Gėda pirmininkui, kuris tokiais būdais bando pakirsti visuomenės pasitikėjimą visu sveikatos sektoriumi.
Šiuo metu Seime kelių buvusių ministrų, valstiečių Aurelijaus Verygos su Rimante Šalaševičiūte bei ilgamečio Sveikatos reikalų komiteto pirmininko, konservatoriaus Antano Matulo, iniciatyva bandoma toliau kirsti medikams iš peties. Už neteisingai suvestus ligų kodus, neatitikimus ar kitus pažeidimus Teritorinės ligonių kasos galės be Teismo sprendimo nutraukti sutartį su įstaiga. Nėra jokio aiškumo, kas būtų nedideli ar nereikšmingi pažeidimai, o siūlymai tai įtvirtinti – atmetami. Privačioms įstaigoms tai reikštų iš esmės užsidarymą, o valstybinėse, kurių nedrįstų uždaryti, tai greičiausiai reikštų medikų persekiojimą, nes įstaigos bandytų iš jų susigrąžinti lėšas, kai nustatomi kokie nors ligų kodavimo neatitikimai.
Aurelijus Veryga net atvirai Seimo salėje pasisakė, kad įstatymas nukreiptas prieš privačias įstaigas, nes jos nuvilioja medikus, siūlydamos geresnį atlyginimą. Bausmės, persekiojimas ir sutarčių nutraukimas užkardys privačių įstaigų plėtrą, o medikai bus priversti grįžti į valstybines įstaigas dirbti už mažesnes algas. Sunku tai pavadinti sveiko proto logika, bet panašu, ši kelių įtakingų konservatorių ir opozicijos sąjunga taip pat yra įsitikinusi, kad ne sovietinė planavimo sistema paverčia medikus ir įstaigas Teritorinės ligonių kasos įkaitais, bet medikai Lietuvoje yra klastingi, linkę piktnaudžiauti ir visais būdais savintis sveikatos draudimo fondo lėšas.
Žemindami Lietuvos medikus ir priešindami juos su visuomene, tokie siūlymai nieko nepasieks. Medikus privers emigruoti, rūpintis ne pacientų gydymu, o skaityti 50 skaidrių prezentacijas apie dar vienus naujus ligų kodavimo pokyčius. Pacientai ir toliau bus priversti laukti eilėse, derėtis dėl priemokų, važiuoti didelius atstumus dėl paprastos konsultacijos į centrines ligonines. Ir vietoje to, kad atsakingais taptų tie, kas tokia sistemą sukūrė – Teritorinės ligonių kasos, – piktinsimės „piktnaudžiaujančiais“ medikais, kurie tėra sistemos įkaitai.
***
Kasparas Adomaitis yra Seimo Laisvės frakcijos seniūno pavaduotojas.