Praėjusią savaitę po pateikimo Seime buvo pritarta Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo Nr. IX-987 8 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui, kuriame siūloma pakeisti dabar galiojantį Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymą.
Ten būtų nustatyta, kad tiesioginių išmokų pagrindinės išmokos suma, tenkanti vienam asmeniui ar susijusiems asmenims, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, negali viršyti 150 000 eurų per metus.
Tikimasi, kad tokių saugiklių įvedimas sukurs palankesnes sąlygas paramos žemės ūkio paskirstymui, sukurs geresnę konkurencinę aplinką žemės ūkio sektoriuje, veiks kaip atgrasanti priemonė nuo žemės ūkio paskirties žemės koncentravimo ir piktnaudžiavimo teikiama parama.
Iš esmės pritariu grupės Seimo narių teikiamam įstatymo projektui, kuriame siūloma Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatyme įtvirtinti nuostatą, kad tiesioginės išmokos negalėtų viršyti 150 tūkst. eurų per metus. Tačiau toks ribojimas negalėtų būti taikomas susijusiems fiziniams asmenims dėl šių priežasčių: pavyzdžiui iš šeimos atsiskyręs jaunasis ūkininkas, įkūręs savo ūkį, negalėtų gauti tiesioginės išmokos, nes jis yra susijęs su toliau ūkininkaujančiu tėvu, kitas pavyzdys: kai jaunas ūkininkas negali gauti tiesioginių išmokų vien dėl to, kad jo biologinis tėvas, palikęs šeimą, yra stambios žemės ūkio bendrovės vadovas ar savininkas. Pagal pasiūlymo redakciją, toks ūkininkas, kad ir mažas, negautų bazinės tiesioginės išmokos. Ribojimą reikėtų taikyti tik susijusiems juridiniams asmenims.
Siekiant šalyje stabdyti gyvulininkystės sektoriaus žlugdymą bei padidinti gyvulių skaičių, tokią išimtį reikėtų taikyti ir gyvulininkystės ūkiams, kurie laiko gyvulius ir turi bent po vieną sutartinį gyvulį 1 ha žemės ūkio naudmenų, manau tai padėtų stabdyti šio sektoriaus smukimą, nes šiuo metu jis yra tragiškoje padėtyje.
Per pastaruosius 8-nerius metus, kai šalį valdė socialdemokratai bei valstiečiai, Lietuvoje reikšmingai sumažėjo ūkiuose laikomų gyvulių skaičius. 2020 m. šis skaičius buvo mažiausias per 8 metus. Jeigu 2012 m. šalyje turėjome 736,6 tūkst. galvijų, tai 2020 metais liko tik 634,6 tūkst., arba sumažėjo 12,2 proc. Dar labiau, beveik 20 proc. per tą patį laikotarpį sumažėjo melžiamų karvių skaičius, jeigu 2012 m. šalyje buvo laikoma 328.4 tūkst. karvių, tai 2020 m. jų liko šiek tiek daugiau nei 240 tūkst., per 8 metus netekome daugiau nei 88 tūkst. karvių. Ir dabar dar prie Lenkijos sienos galime matyti lenkų ūkininkų sunkvežimius, laukiančius lietuviškų karvių. Su kiaulių ūkiu yra dar tragiškesnė padėtis: 2012 metais turėjome apie 800 tūkst. kiaulių, o 2020 m. jų laikėme tik 550 tūkst., sumažėjo 250 tūkst. arba daugiau nei 30 proc.
Tragiškiausia, kad Lietuva, kadaise garsėjusi kiaulininkyste, nebeužsiaugina kiaulių net vidaus rinkai, apie 50 proc. mums reikalingos kiaulienos tenka įsivežti iš Lenkijos ar iš kitų kaimyninių šalių.
Kodėl taip atsitiko? Manau, kad dėl to yra kalta pati tiesioginių išmokų mokėjimo sistema, kuri neskatina žemdirbių laikyti gyvulius, siekti grūdų perdirbimo, didesnės pridėtinės vertės produkcijos gamybos. Daugelis ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių, vengdami didesnių kapitalo ir žmogiškųjų išteklių naudojimo, augina vien tik javus ir visiškai atsisako gyvulių. Jiems labiau paranku auginti javus ir grūdus eksportuoti kaip žaliavą: mažiau darbo, greitesnis pelnas.
Pritariu Premjerės Ingridos Šimonytės šiuo klausimu išsakytai nuomonei, cituoju: „Ne paslaptis, kad mūsų žemės ūkio kuriama pridėtinė vertė galbūt nėra tokia, kokios mes norėtume – mes norėtume daugiau tų veiklų, kur yra daugiau aukštesnės pridėtinės vertės: produkto gamybos, mažiau žaliavos pagaminimo ir išvežimo. Akivaizdu, kad išmokų ribojimas turėtų irgi būti derinamas su veiklomis, kurioms galbūt galėtų būti taikomos išlygos“.
Tokia žemės ūkio politika, kai atsisakome gyvulių, gaminame augalininkystės produkciją, kuri realizuojama neefektyviai, mažomis kainomis kaip žaliava, mūsų šalį nustūmė į vieną iš paskutinių vietų Europos Sąjungos valstybių tarpe pagal žemės ūkio produkcijos gamybą 1 ha žemės ūkio naudmenų.
Gyvulininkystės produktų gamybos mažėjimas neigiamai atsiliepia ir perdirbamajai maisto pramonei.
Pavyzdžiui, pieno perdirbimo įmonės jau ne vienerius metus susiduria su pieno žaliavos trūkumu. Nors šiuo metu stambieji pieno gamintojai jau gauna beveik europinio lygio kainą už pieną, tačiau pieno perdirbimo įmonėms žaliavinio pieno trūksta, jo tenka įsivežti iš Lenkijos, Latvijos, net ir iš tolimesnės Estijos. Todėl, siekiant šalyje sustabdyti gyvulininkystės sektoriaus smukimą bei paskatinti ūkininkus laikyti daugiau įvairių rūšių gyvulių ir gaminti daugiau gyvulininkystės produkcijos, kartu su grupe Seimo narių pateikėme pasiūlymą papildyti pateiktą įstatymo projektą, kad išmokų ribojimas nebūtų taikomas susijusiems fiziniams asmenims ir gyvulininkystės ūkiams, kurie 1 ha žemės ūkio naudmenų laiko bent po 1 sutartinį gyvulį.
Negalime toliau būti tik žaliavos tiekėjais. Taip nuskriausime ir savo ekonomiką, ir gamtą. Tikiuosi, kad žemdirbiai pritars mūsų pasiūlymui, o Seimas svarstymo metu papildys projektą ir priims jį su
mūsų siūlomomis pataisomis.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.