Ką turime sukaupę
Žemės ūkio ir maisto produktų atsargos – valstybės rezervo ištekliai, skiriami nukentėjusiems gyventojams aprūpinti ekstremalių situacijų metu.
Šitas atsargas kaupia dauguma pasaulio valstybių. 2010 metais, man dirbant žemės ūkio ministru, į valstybės maisto rezervą buvo nupirkta 200 tūkst. dėžučių gabalinės kiaulienos konservų, 3,5 tūkst. tonų kvietinių miltų, 1,6 tūkst. tonų ryžių, 1,3 tūkst. tonų manų kruopų bei 700 tonų cukraus.
Šiandien Žemės ūkio ministerijos duomenys rodo, kad valstybės maisto rezerve yra likę tik du produktai: grūdai ir cukrus.
Kodėl taip atsitiko?
Buvo priimtos Valstybės rezervo įstatymo pataisos, nustatančios, kad kaupti rezervą galima ir preliminarių sutarčių pagrindu. Dabar galima sudaryti sutartis su tiekėjais, kad jie įsipareigotų ekstremalios situacijos atveju pateikti reikiamą maisto kiekį.
Pasakykite šiandien, kur tie tiekėjai ir kokios tiekimo perspektyvos, kai stoja gamyba, atleidžiami darbuotojai?
Pasaulis mąsto kitaip
Nekalbėsiu apie Kiniją ar Indiją, kur kaupiami milžiniški atsargų kiekiai – ten sava kultūra ir mąstymas. Pasižvalgykime arčiau, po Europą.
Lenkijos Materialinių rezervų agentūra nurodo, kad šalies maisto atsargas sudaro grūdai, grūdų produktai, mėsa ir mėsos produktai, daržovės, gyvuliniai riebalai, pieno produktai, mineralinis vanduo, cukrus.
Vokietijoje nacionalinės maisto atsargos laikomos privačiuose sandėliuose, ten saugoma apie 540 tūkst. t kviečių ir avižų, 60 tūkst. t ryžių, 43 tūkst. t lęšių ir žirnių, 500 t nenugriebto pieno miltelių bei 6 tūkst. t kondensuoto pieno.
Šveicarija savo maisto rezervą pradėjo kaupti dar tarpukariu, bet pernai paskelbė, kad atsisako... kavos pupelių, nes jos nėra būtinos išgyventi. Iki šiol Šveicarija kavos pupelių atsargų laikė daugiau nei 14 tūkst. tonų, nelaimės atveju jų turėjo pakakti 3 mėnesius. Nors kavos pupelių buvo atsisakyta, sandėliuose saugomos cukraus, ryžių, įvairių aliejų bei gyvulinės kilmės maisto atsargos. Beje, šioje šalyje įstatymu nuo senų laikų nustatyta, kiek ir kokių maisto produktų turi būti kiekvieno ūkio vieneto rūsyje. Ką gi, mes savo piliečiams kavos pasiūlyti nežadame. Nė mėsos konservų...
O galėtume!
Vartojimo rinka siaurėja
Viešojo maitinimo įstaigos, darželiai, mokyklos buvo didžiausi ir stabilūs maisto produktų vartotojai. Šiandien jie nebeveikia. Didelis klaustukas iškilo ir dėl maisto produktų eksporto apimčių.
Nedarbo pavojus gali paliesti dešimtis tūkstančių darbuotojų pieno, mėsos perdirbimo įmonėse, neišvengiamai ir ūkininkus, žemės ūkio produkcijos gamintojus. Galiausiai – veiklos apimtis mažinant pieninėms, paukštynams tai atsilieptų ir maisto prekių asortimentui.
Paskaičiuokime: 2019 m. į užsienį eksportuota įvairių lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto produktų už 3,4 mlrd. eurų. Didelę dalį jų – 16,5 proc. – sudarė pienas ir jo produktai. Jie buvo eksportuojami ne tik į Europos Sąjungos valstybes, bet ir į trečiąsias šalis, kur keliai jau uždaryti.
2020 m. sausio mėn. Lietuvos įmonėse buvo paskersta 4,91 mln. paukščių ir pagaminta 9 123,57 tonų paukštienos skerdenų. Net 40 proc. šio kiekio buvo eksportuojama. Ir čia laukia sunkūs išbandymai.
Jei nebus imtasi skubių ir efektyvių veiksmų, pandemijos pasekmes ne tik pajusime, bet ir teks ilgai iš jų vaduotis.
Tai nacionalinio saugumo klausimas
Maistas yra strateginė valstybės saugumo atrama. Deja, to neįvertino ir mūsų Valstybės saugumo departamentas bei Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos, grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitoje nė žodžiu neužsiminęs apie strateginį žemės ūkio, maisto gamybos vaidmenį valstybės stabilumui.
Kaip bebuvę, problemą turime spręsti nedelsiant, išsaugodami darbo vietas ir žmonių pasitikėjimą, kad valstybė turi valios jais pasirūpinti krizės metu. Privalome „duoti darbo“ pieno ir mėsos perdirbimo įmonėms, kad jos papildytų sunaikintą valstybės maisto rezervą.
Pieno produktai, paukštienos konservai gali būti tas bazinių atsargų asortimentas, kurio tikrai gali prireikti. Suteiktume ir rinką žemės ūkio produkcijos gamintojams, ir darbo vietas paukštynų, pieno perdirbimo bendrovių žmonėms. Augant socialinei įtampai ir pasaulio skirstymuisi į atskirus kiemus tik ūkiškas mąstymas padidins ekonominio, o gal ir realiojo išgyvenimo galimybes.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.