Kęstutis Bacvinka. Ką saugosime po saugomų teritorijų reformos

Neseniai Seimo Aplinkos apsaugos komitete pateiktas Aplinkos ministerijos projektas dėl saugomų teritorijų institucijų pertvarkos sukėlė dvejopas mintis. Pertvarka, kaip ir visose gyvenimo sferose, galbūt turi vykti, tačiau tokioje jautrioje srityje kaip saugomos teritorijos tą daryti reikia atsakingai. Aplinkos ministras, pristatydamas saugomų teritorijų pertvarkos projektą, nurodė, kad mažosios saugomų teritorijų direkcijos bus sujungtos į stambesnius regioninius centrus, o jose esančios parkų direkcijos išliktų savarankiškos, peržiūrint tik pareigybių struktūrą.

Ką žada pertvarka

Saugomų teritorijų (ST) pertvarkos projekte numatoma visas 33 regioninių parkų, gamtinių rezervatų ir biosferos rezervato direkcijas sujungti į aštuonis regionų ST centrus. Neapjungtos ir savarankiškos išliktų keturios nacionalinių parkų direkcijos. Prie labai mažų įstaigų priskiriamos visos direkcijos, kuriose dirba mažiau kaip 20 darbuotojų. Būtent jas ir numatoma pirmiausiai apjungti.

Pertvarkos privalumai, kaip išvardijo ministras, yra tai, kad direkcijos bus aprūpintos aukštos kvalifikacijos specialistais. Kiekvienoje jų bus ne tik architektas, bet ir teisininkas. Sistema turėtų veikti vieno langelio principu. Prašymus bus galima palikti net 34 lankytojų centruose ir sutartu būdu gauti atsakymą. Pertvarkoje orientuojamasi į artimesnį bendravimą su vietos gyventojais. Taip vadinami reindžeriai turėtų gyventojams aiškinti apie jų galimybes vykdyti ūkinę veiklą ar tvarkyti aplinką ir privalomus tai vietovei reikalavimus.

Viena iš priežasčių, paskatinusių įgyvendinti ST pertvarką, yra lėšų trūkumas. Jau šiuo metu pilnam pareigybių išlaikymui trūksta 360 tūkst. eurų ir galai sudurstomi tik dėl darbuotojų kaitos, nedarbingumo ir kitų gyvenimiškų situacijų. Todėl numatoma atsisakyti 50 pareigybių ir jas pagrinde sudarytų finansininkai, ūkvedžiai, kiti bendrąsias funkcijas vykdantys specialistai.

Kol kas nepatikėjo

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) frakcijos lapkričio 22 d. vykusiame posėdyje į Aplinkos ministro pristatytą ST reformą buvo pažiūrėta atsargiai. Frakcijos nariams nepatiko tai, kad bus mažinamos pareigybės. Jų pastebėjimu, jau dabar ST trūkstant darbuotojų, nėra užtikrinama tinkama priežiūra. Be to, ST direkcijos artimai bendradarbiaudamos su vietos savivaldybėmis aktyviai rengia ir įgyvendina ES projektus. Kai bus panaikintos direkcijos, šie ryšiai nutrūks. Buvo priminta ir tai, kad LVŽS eidama į rinkimus išsikėlė sau iššūkį valstybines institucijas decentralizuoti. Tuo pačiu, buvo prisiminta apie šiuo metu įgyvendinamą miškų sistemos reformą ir pareikalauta pateikti konkrečią informaciją, kaip po reformos atrodys girininkijos, ar jose liks tas pats etatų skaičius, kaip žadėjo ministras reformos pradžioje. Buvo nutarta, kad ministerijai projektą reikės suderinti su ST direkcijomis, jų direktoriams pasirašant po projektu ir tik tuomet atvykti pristatyti frakcijai.

Kodėl reikia saugoti

Saugomos teritorijos turi pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę vertę ir sudaro pagrindinį valstybinį saugomos gamtos fondą. Tai ne vien poilsiautojų smalsumo tenkinimas, o bioįvairovės išsaugojimas ateičiai. Tai buvo suprantama nuo pačių seniausių laikų, todėl jau 1559 m. buvo priimtos Karališkųjų girių tvarkymo taisyklės. Net sovietmečiu niekas neabejojo gamtos ir kultūros paveldo svarba ir jau 1959 m. buvo priimtas pirmasis Lietuvoje Gamtos apsaugos įstatymas.

Vadovaujantis svarbiausiomis jo nuostatomis, jau po metų buvo įsteigti pirmieji gamtiniai ir kompleksiniai draustiniai, o 1975 m. buvo įsteigta kone šimtas draustinių. Kompleksinė gamtos apsaugos schema, kurioje numatyta sukurti Lietuvos nacionalinių ir regioninių parkų sistemą, buvo patvirtinta 1986 metais. O jos įgyvendinimas buvo tęsiamas ir atkūrus nepriklausomybę. Pagal šią schemą buvo užbaigtas formuoti Lietuvos nacionalinių parkų tinklas, įteisinta regioninių parkų sistema. Iš esmės išplėstas valstybinių draustinių tinklas bei sukurta saugomų teritorijų administravimo sistema. Taip Lietuvoje buvo įsteigti penki nacionaliniai ir 30 regioninių parkų, kurių bendras plotas apėmė daugiau kaip 11 proc. visos Lietuvos teritorijos.

Tai sistema, padedanti ne tik išsaugoti, bet ir tinkamai pristatyti visuomenei gamtos ir kultūros vertybes. Ypač veiksminga forma tapo regioniniai parkai, kuriuose yra daugiau galimybių rekreacijai bei stacionariam poilsiui nei nacionaliniuose parkuose. Būtent regioniniuose parkuose lankytojas gali ir pamatyti regiono gamtos bei kultūros vertybes, susipažinti su jo istorija ir tai yra aktualu kaip tik dabar, kai visame pasaulyje vis populiarėja ekologinis turizmas.

Vykstant agresyviems globalizacijos procesams, dažnai pasiduodama gana pigiems vienadieniams projektams, nesusimąstant, ką paliksime ateičiai, kokioje aplinkoje ir kas čia gyvens. Tačiau, kad ir kokius iššūkius turėtume atlaikyti, saugomos teritorijos visada turi išlikti viena svarbiausių šalies vertybių. Tai yra pagrindas šalies gerovei ir išlikimui.