Kęstutis Bacvinka. Kodėl senka ežerai?

Nors Lietuvoje yra apie 6 tūkstančius ežerų, apie pusantro tūkstančio dirbtinių vandens telkinių, tačiau daugelio nedidelių vandens telkinių krantai apaugę nendrėmis, sąžalynais, o patys ežerai seklūs, sukaupę daug dumblo. Dėl nuolat didėjančios žmogaus ūkinės veiklos į vandens telkinius nuolat patenka trąšos, maisto atliekos, srutos ir kitos cheminės medžiagos. Visa tai sudaro sąlygas vešėti pakrančių augalijai, vis mažinant vandens telkinio plotą kol pelke virsta visas telkinys.

Vyriausybės lygmenyje vandens telkinių būklės gerinimui yra sudaromos programos ir planuojamas įgyvendinti konkretus veiksmų planas. Tačiau ar tai veiksminga ir ar ežerų valymas cheminėmis priemonėmis gali išgelbėti ežerus nuo dumblėjimo?

Ežerų dumblėjimą įtakoja žmonių veikla

Ežerų pelkėjimas susijęs su jų užžėlimu, kai suvešėja pakrančių augmenija, krantai apauga nendrėmis, meldais, švendrėmis. Tuomet vandens telkinyje sparčiai kaupiasi dumblas, tuo pačiu, mažėja vandens gylis ir atviras vandens plotas. Taip ežerai virsta pelkėmis. Vandens telkinių dumblėjimas, užžėlimas ar virtimas pelkėmis yra natūralus gamtos procesas ir vyksta visoje Europoje. Natūraliai jis vyksta gana lėtai, kuriant atitinkamą bioįvairovę, tačiau jį gali sutrikdyti tiesioginis ar netiesioginis žmogaus įsikišimas.

Svarbi ežerų užpelkėjimo priežastis - vis didėjanti tarši ūkinė veikla, pasižyminti žemės ūkyje naudojamų trąšų, herbicidų ir iš fermų ant laukų išpilamų srutų gausa. Dažnai jų kiekio dirvožemis nespėja sugerti, o kultūriniai augalai įsisavinti ir perteklius tiesiogiai ar per upeliukus, griovius ir kanalus patenka į ežerus.

Ribotas kiekis kritulių žiemos metu ir dažnos sausros vasarą lemia ežerų ir juos maitinančių upių, upelių nusekimą. Nusekę ežerai virsta dar didesniais sąžalynais, mažėja atviras vandens plotas.

Kęstutis Bacvinka

Nors aplinkosaugos reikalavimuose numatyta, kad srutų negalima skleisti ant sniego ar įšalusios žemės, ūkininkai dažnai šio reikalavimo nepaiso ir srutų laistymą pradeda jau kovo mėnesio pradžioje. Dar keisčiau atrodo kai šių reikalavimų nepaiso ir Aplinkos ministerija. Ji praėjusiais ir šiais metais išdavė leidimus srutų ir mėšlo laistymui jau nuo kovo 15 dienos, kai žemė dar nebuvo atitirpusi ir pajėgi sugerti srutas ar mėšlą.

Ežerų dumblėjimui itin daro įtaką komunalinių, pramoninių ir lietaus nuotekų patekimas į vandens telkinius. Iš miestų ir gyvenviečių į vandenį patenka buitinės atliekos ir cheminės medžiagos, o ežerų ir upių augmenija gauna ne tik maistines medžiagas, bet ir kitokią taršą, kaip sunkieji metalai. Visa tai itin paveikia vidinę ežero struktūrą. Nuolatinė tarša iš gyvenamųjų vietovių ar įvykusios kanalizacijos tinklų avarijos atvejai vandens telkiniams atneša daug žalos. Nutraukus reikšmingą teršalų patekimą į ežerus, jie pajėgūs per kurį laiką apsivalyti patys.

Kaip teigia prof. Leonas Katkevičius labiausiai užteršti ir blogiausios būklės yra mažieji vandens telkiniai: upeliukai ir ežerėliai. Jo manymu, juos pirmiausiai ir reikia gelbėti, nes mažieji vandens telkiniai aptarnauja didžiuosius ežerus ir upes. Gana didelė upelių, griovių ar kanalų gausa surenka drėgmę iš šalia esančių laukų kartu su čia esančiomis trąšomis, srutomis ir kitomis nepalankiomis vandens kokybei medžiagomis.

Klimato kaitos poveikis ežerams

Katovicuose (Lenkija) surengtoje Jungtinių tautų Klimato kaitos konferencijoje mokslininkai dėl CO2 išmetimų į aplinką pranašauja didelius klimato pokyčius žemėje, vandenyje ir atmosferoje. Dėl klimato kaitos vykstantys procesai įtakoja ne tik didžiuosius vandenynus, jų vandens lygio pakilimą, bet ir mažųjų vandens telkinių, kaip ežerai ir upės, proceso kaitą. Atšilus klimatui, ne tik išgarinama daugiau vandens, bet ir persiskirsto krituliai.

Siekiant pagerinti vandens telkinių būklę pagrindinės numatomos priemonės būtų taršos prevencija, aplinkosauginės kontrolės griežtinimas, žuvų migracijos kliūčių mažinimas, nuotekų išvalymo efektyvumo didinimas.

Kęstutis Bacvinka

Ribotas kiekis kritulių žiemos metu ir dažnos sausros vasarą lemia ežerų ir juos maitinančių upių, upelių nusekimą. Nusekę ežerai virsta dar didesniais sąžalynais, mažėja atviras vandens plotas, o esant tokioms sausringoms vasaroms kaip, tarkim, prieš du metus, seklesni ežerai ir upeliai ne tik nusenka, bet kai kur net visiškai išdžiūsta. Po tokių sausrų prasidėjus lietingajam periodui vandens lygis telkiniuose grįžta ne iš karto, o neretai tik po metų ar dar ilgesnio laikotarpio.

Paskutiniu metu pasaulyje pastebimas apie 10 kartų greitesnis nei natūralus ežerų pelkėjimas. Ežerų užpelkėjimo tempas spartėja ne tik dėl natūralaus senėjimo, bet ir nuo intensyvios žmonių veiklos sukeltos globalinės klimato kaitos.

Ministerijos priemonės ežerų kokybei gerinti

Ežerai nusenka ne tik dėl įvykstančių sausrų ar mažesnio kiekio drėgmės žiemos metu, bet ir dėl to, kad leidžiama vandens telkinių pakrantėms apaugti medžiais, krūmais, nendrėmis. Medžių lapai ir kitos augalinės atliekos patekę į vandenį pūnant išnaudoja ištirpusį deguonį, tampa trąša ir papildomai patręšia pakrantes, skatinant dar didesnį augalijos žėlimą.

Aplinkosaugininkai, kaip teigia Aplinkos apsaugos departamento Vilniaus kontrolės organizavimo poskyrio vyresnysis specialistas Albinas Morkūnas, neturi numatę veiksmingų priemonių kaip sumažinti pakrančių želdinius. Jis mano, kad savivaldybės turėtų prisiimti atsakomybę dėl ežero pakrančių priežiūros, jas šienaujant, pašalinant nendres, krūmus ar kai kuriuos nereikšmingus medžius. Be to, nemažai ežerų pakrančių yra privatizuotos ir jų priežiūra turėtų rūpintis privačių sklypų savininkai.

Aplinkos ministerija kartu su žemės ūkio ministerija, įgyvendindamos Vyriausybės priimtą programą dėl vandenų srities plėtros 2017-2023 metais, tam pačiam laikotarpiui priėmė įgyvendinimo veiksmų planą (priemonių planas). Šiame priemonių plane numatytas gana platus sąrašas konkrečių darbų paviršinių ir požeminių vandens telkinių būklės gerinimui.

Siekiant pagerinti vandens telkinių būklę pagrindinės numatomos priemonės būtų taršos prevencija, aplinkosauginės kontrolės griežtinimas, žuvų migracijos kliūčių mažinimas, nuotekų išvalymo efektyvumo didinimas, biomanipuliacinės ir kitos priemonės. Nors priemonių plano įgyvendinimas pradėtas nuo 2017 metų, Aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūros Hidrografijos skyriaus vyresniojo patarėjo Mindaugo Gudo teigimu, šiuo metu dar tik planuojama iš Europos Sąjungos gauti lėšas numatytų plane priemonių įgyvendinimui. Pagal plane numatytas priemones ministerija planuoja užželiančiuose ežeruose žolėdžių žuvų įveisimą, makrofitų šalinimą ir numatyti pakrančių, nendrynų šienavimą.

Bus taikomas ir valymas cheminėmis priemonėmis

Ministerija priemonių plane numatė ežerus nuo dumblėjimo gelbėti taikant ežerų dumble esančio fosforo cheminį surišimą. Šis ežerų valymo būdas yra sudėtingas ir tinkamas tik atskirais atvejais, nes turi būti atitinkamas vandens rūgštingumas, ežero gylis, vandens temperatūra. Be to, taikant chemines priemones pirmiausiai turėtų būti išgaudytos visos dugną rausiančios žuvys. Dėl ketinimo taikyti tokį ežerų gelbėjimo būdą prieš porą metų kilo arši diskusija žiniasklaidoje, pasisakė mokslininkai, specialistai.

Aš taip pat kreipiausi į Aplinkos ministeriją, prašydamas įvertinti planuojamų taikyti metodų poveikį ilgalaikei ežero būklei ir paaiškinti kodėl atsisakoma ežerus valyti mechaniniu būdu. Ministerija nurodė, kad šiuo metu ji turi ribotas lėšas ir 144 ežerų, kurie neatitinka geros būklės kriterijų.

Pagal ją, mechaninis ežerų valymas – brangi priemonė ir ne visiškai pasiteisinanti jei nesustabdoma įtekanti į vandens telkinį tarša ar neatsistato ekosistemos būklė. Šiuo metu mechaniniu būdu valomas Skryto ežeras. Šiam projektui iš Europos Sąjungos fondo lėšų skirta 640 tūkst. eurų.

Mokslininkai ir suinteresuota visuomenės dalis atsargiai žiūri į ministerijos ketinimus stabdyti dumblo kaupimąsi ežeruose naudojant chemines priemones. Nors ši priemonė yra žymiai pigesnė negu mechaninis ežerų valymas, tačiau ji yra ne mažiau probleminė. Naudojant polialiuminio chloridą, kuris suriša vandenyje esantį fosforą, dumblas po cheminio valymo iš ežero niekur nedingsta. Parūgštėjus ežerui, padidėja neorganinio aliuminio koncentracija gėlame vandenyje, kas sukelia grėsmę ne tik žuvims, bet vikšrams bei kitai vandenyje esančiai faunai.

Mokslininkai mano, kad šio metodo taikymas nėra panacėja visiems eutrofikuotiems vandens telkiniams ir, kad cheminių priemonių (polialiuminio chlorido ar geležies chlorido) naudojimas galimas tik su didelėmis išlygomis, iš anksto įvertinus šių medžiagų poveikį kitiems ežero ekosistemai.

Be to, pasirenkamas vandens telkinys turi būti ne mažesnio kaip 3,5 m gylio ir atitinkamo rūgštingumo. Nors ekonominiu požiūriu ši priemonė yra pigesnė negu ežerų dumblo valymas, jos efektyvumas dar nėra pakankamai moksliškai pagrįstas, o technologijos ištobulintos. Tačiau ministerija ir toliau planuoja šiuo būdu išbandyti vieną ar keletą ežerų.

Kol ministerija vis dar rengiasi dumblo kaupimąsi ežeruose stabdyti panaudojant chemines priemones, daugelis ne tik ežerų pakrančių, bet ir vandens plotų toliau virsta sąžalynais. Nors daugelis pakrančių yra privatizuotos, tačiau jų savininkai neįpareigojami jas tvarkyti. Plačiau vyksta diskusijos tik dėl pakrantėmis besinaudojančių poilsiautojų įpareigojimo susitvarkyti savo poilsiavietes, tačiau kol kas trūksta reglamentavimo nustatymo kaip prižiūrėti pakrantes jų savininkams.

Aplinkos ministerija numatydama tvarką poilsiautojams, turėtų numatyti kas ir kaip turi sutvarkyti pakrantes, kad jos neužželtų ir neuždumblėtų ežerai. Nuostatos ir tinkama kontrolė nepareikalautų didelių kaštų ar agresyvios invazijos į vandens telkinių ekosistemą, o Lietuvos ežerų padėtis akivaizdžiai pagerėtų.