Išvardykit 10 Seimo narių
Vienas dalykas būti išrinktam į valdžią, o visai kitas – tapti tikru politiku. Neretai išrinktieji į savivaldybių tarybas ar net į Seimą netampa tikrais politikais. Jie nebendrauja su rinkėjais, nedaro politinių pareiškimų, neatstovauja savo rinkėjams, po teisybei, net nesidomi viešaisiais reikalais. Bet brautis į valdžią juos skatina egoistinis noras savirealizacijai, narcizistinės asmenybės aplinkybės. Būti pripažintam, įrodyti sau ir aplinkiniams, ieškoti garbės. Tokie netikri politikai paprastai tyliai ir nereikšmingai murkso valdžios institucijose ir visuomenė apie juos nelabai ką ir žino.
„Čekių skandalas“ apšvietė daugybę tarybos narių visoje Lietuvoje. Ir studentai, ir milijonieriai, ir profesoriai, ir bemoksliai. Ar vietos gyventojai apie šių savo atstovų darbą daug žinojo iki skandalo? Savivaldybės gyventojai neretai vargiai gali išvardyti bent tris savo savivaldybės tarybos narius. Tai ką gi tuomet jie veikia? Formaliu požiūriu jie yra politikai, bet savo gebėjimu atstovauti viešajam interesui, jį reikšti garsiai ir taip, kad būtų išgirsti, – jie nėra politikai. Politikais buvo išrinkti, nes norėjo būti svarbūs, norėjo garbės, bet pašaukimo tarnauti visuomenei jiems trūksta, dažnai noro tobulėti – taip pat.
Ne kitoks vaizdas ir Seime. Ar daug Lietuvos žmonių gali išvardyti 10 Seimo narių? Dauguma parlamentarų yra nepašaukti politikai. Neretai renkami po kelias kadencijas, bet jų veikla tiesiog yra tyliai pralaukti kadenciją. Nei politinių pareiškimų, nei iniciatyvų, nei domėjimosi viešaisiais reikalais.
Rinkėjai neretai klausia, o kodėl televizijoje, socialinėje erdvėje vis tie patys ir tie patys politikai? Dauguma politikų neturi ką pasakyti, nemoka pasakyti, todėl ir žurnalistui nėra ko jų paklausti. Žurnalistai žino: tokį paklausinėsi – nebus ką įmontuoti į žinių laidą.
Gražulis buvo ryškus
P. Gražulis Seime žibėjo. Jis turėjo savo politinę programą, aiškiai žinojo, dėl ko jis yra Parlamente, žinojo savo vertybes, turėjo, nors gan savotišką, humoro jausmą ir mokėjo bendrauti su žurnalistais. Bendravo ir su savo oponentais. Piktai viešai, be pykčio – kai nėra televizijos kamerų. Tokie įgūdžiai politikui yra kritiškai svarbūs. Todėl daug rinkėjų žino, kad yra politikas P. Gražulis.
Vis dėlto gaila, bet savo privalumus P. Gražulis išnaudojo išimtinai negatyviai veiklai. Čia jau yra bjaurioji dalis, dėl ko P. Gražulis negali būti vertinamas kaip teigiamas pavyzdys. Kaip politiko jo moralė buvo žema. Jis savo darbe nuolat žemino kitus žmones, įžeidinėjo, kurstė neapykantą ir kitaip kenkė visuomenei. Jis stojo į gretą tų, kurie savo pasisakymais žemino žmonių pasitikėjimą Seimu, politikais, taigi galiausiai net ir valstybe bei demokratija. Dėl to Seime jo nepasiges niekas.
Augant interneto svarbai žmonių gyvenime, informacijos gausa tapo tiesiog milžiniška. Politikams norint ištransliuoti savo idėjas ir pasiekti rinkėjus reikia veikti labai koncentruotai ir efektingai. Jau šitas mano visai trumpas parašytas tekstas neretam rinkėjui yra per ilgas ir jo perskaityti iki galo nepavyks. Nori nenori, bet politikai turi tapti šiek tiek šoumenai, kad išlaikytų ryšį su rinkėjais.
Jeigu rimti ir atsakingi politikai to nesugebės, tą padarys gražuliai. Viso pasaulio radikalai naudoja taktiką, kai sudėtingi sprendimai pristatomi trumpai, paprastai ir emocingai. Tai labai paveiku.
Ilgametė P. Gražulio politinė karjera įkvėpė daug naujų politikų. Vieniems imponavo jo galimybės būti matomam ir išlikti politikoje taip ilgai, o kitiems jo skleidžiama neapykanta. Seime tikrai netrūks naujų gražulių, kurie neabejotinai tęs jo veiklą, kaip įmanydami. Gaila, bet jau yra jo vertų neapykantos skleidėjų, kurie gal net lenkia savo mokytoją.