Lietuva stabili ir patikima šalis sudėtingose geopolitinėse audrose. Vyriausybės lyderiai gerai vertinami tarp užsienio valstybių, mėgstami įvairių pasaulio žiniasklaidos kanalų.
Viena krizė po kitos
Covid-19 pandemija sėkmingai suvaldyta. O kiek buvo triukšmo, mitingų, net riaušių, keistų personažų pareiškimų ir kur jie dabar? Vakar diena, niekam nebeįdomu. Oro uostai praneša apie naujus skrydžių rekordus, o gauti bilietą poilsiui į šiltus kraštus dabar ne taip paprasta. Didžiausias atostogautojų vežėjas „Novaturas“ buvo ant bankroto slenksčio, išgelbėjo valstybė, o dabar jau fiksuoja rekordinę apyvartą.
O kiek šauksmo buvo žiniasklaidos ir socialinių tinklų tyruose, kai pasipylė A. Lukašenkos atvežti migrantai? Net skambėjo reikalavimai smurtauti prieš nelegalius migrantus, kilti į kovą. Jeigu būtų tokie siūlymai įgyvendinti, kur dabar būtų Lietuva? Vyriausybei pasiūlius pasienio aptvėrimo idėją, kilo kritikos banga: esą terminai nerealūs, suvešės korupcija ir t. t. Apgalvotai, sutelktai krizė buvo suvaldyta be jokių skandalų, be vėlavimų pastatyta moderni siena su Baltarusija. Ar buvo nors vienas politikas iš opozicijos, kuris tikėjo, kad tvora bus sklandžiai aptverta? Juk metalo net sunku buvo gauti. Krizė baigėsi, tema uždaryta, jau nebeįdomu.
Vyriausybei ne pažadais, o darbais ėmus vykdyti demokratijos ir moralės principais grįstą užsienio politiką, tuoj kilo arši kritika, kad verslai bankrutuos, žmonės neteks darbo, visi emigruos... „Amžinieji“ Rusijos draugai iš opozicijos aiškino, kad būtina prekiauti, o ne kariauti, konservatoriai tai „karo partija“. Staiga, vasario 24 d., balsai nutilo.
Kur dabar visi reikalautojai „neeskaluoti“ situacijos, pirkti rusiškas dujas, elektrą ir pragmatiškai vežti Baltarusijos trąšas? Pasak Aliaksandro Lukašenkos, be jo trąšų lietuviai neturės ko valgyti. Dabar, skaičiuojant viščiukus, aišku, kad trąšų biznis neturėjo jokios perspektyvos, bet Lietuva savo principinga pozicija sugebėjo pritraukti vertingus baltarusių verslus su perspektyviomis darbo vietomis.
O kur prapuolė visi Kinijos draugai? Taivanui skelbiant apie naujas investicijas ir žadant suteikti priėjimą prie išskirtinių puslaidininkių technologijų, komunistų diktatūros mylėtojų staiga sumažėjo. Dar mažai kas supranta, kad Taivano puslaidininkiai yra tas pats, kas rasti aukso gyslą. Sėkmės kodas. Ne visi politikai gebėjo matyti dviem žingsniais į priekį.
Karo Ukrainoje iššūkiai ir pokyčių laikas
Karas Ukrainoje sukėlė naują iššūkių bangą. Neprotingai išbrango energetikos ištekliai. Situacija nėra iš lengvųjų, bet strategija surašyta, finansavimas patvirtintas, susitvarkysime. Vyriausybė skiria labai daug mokesčių mokėtojų išteklių, kad gyventojai ir verslininkai išgalėtų apmokėti išaugusias sąskaitas. Praplėstas paramos gavėjų ratas, numatytos kompensacijos energetikos tiekėjams, padidintos išmokos ir atlyginimai. Tačiau Vyriausybė ne tik susitelkusi į dabartinius poreikius, bet paruošti planai ir projektai energetikos nepriklausomybei stiprinti. Naikinami pertekliniai biurokratiniai barjerai biomasės, vėjo ir saulės jėgainių statybai. Šioje srityje iškart proveržis. Tinklo sinchronizacija ir atsinaujinančios energetikos plėtra garantuos, kad ateityje Lietuva nebebūtų priklausoma nuo užsienio šalių, o būtume patys savo reikalų šeimininkai. 10 metų projektai vėlavo, o dabar įjungta penkta pavara.
Lietuvos saugumas priklauso ne tik nuo Lietuvos galimybių gintis, bet ir nuo sąjungininkų dėmesio mūsų regionui. Kuo daugiau JAV ir kitos NATO šalys kišis į Rytų Europos reikalus, tuo mūsų valstybė bus saugesnė. Lietuvos užsienio reikalų ministerija, Prezidentas, Vyriausybė, parlamentarai, opozicijos nariai labai stengiasi, kad Lietuvos požiūris į Ukrainos reikalus būtų girdimas ir išklausomas. Ir galime pasidžiaugti, kad Vakarų šalių supratimas apie Rusiją ir jos grėsmę sparčiai artėja prie mūsų požiūrio.
Vokietija dar neseniai buvo vadinama prorusiška valstybe, kurioje dominavo „Rusijos supratėjų“ mentalitetas, bet šalis per trumpą laiką susiprato. Kas dar prieš gerą pusmetį būtų patikėjęs, kad vietoje dujų sandėrių su Kremliumi vokiečiai tieks sunkiuosius ginklus Ukrainai. Toks geopolitinis laimėjimas yra, visų pirma, Ukrainos politikų nuopelnas, bet Lietuva irgi darė, ką galėjo, kad Vakarai praregėtų. Jei anksčiau į mūsų prašymus stiprinti mūsų šalyje dislokuotų NATO šalių kontingentą nebūdavo įsiklausoma, tai dabar viskas pasikeitė. Po dvejų trejų metų Lietuvoje turėsime nuolat budinčią ir puikiai ginkluotą NATO brigadą.
Dveji metai buvo kupini iššūkių, kurie sėkmingai suvaldyti. Ar kiti metai bus lengvi? Tikrai ne. Vyriausybė jau yra parengusi seniai reikalingų reformų paketus net keliose srityse. Kai kurie iš jų jau pradėti svarstyti. Juos paleisti į gyvenimą nebus lengva, nes tokia jau pati reformų prigimtis – pokytis, verčiantis keistis, augti ir tobulėti. O tai sunku. Lengvas kelias – ne mūsų kelias, bet įveiksime.