2009 m. Lietuva buvo giliai panirusi į nuosmukį
Šiandien jau primiršta, kokią sudėtingą situaciją rado nauja Vyriausybė 2008 m. spalį. Iki tol valdęs Gediminas Kirkilas su finansų ministru Rimantu Šadžiumi buvo prisiėmę daugybę finansinių įsipareigojimų, o biudžetas išgramdytas iki dugno. Tuo metu ižde ne tik nebuvo nei cento, bet dar buvo palikta skolų. Prasidėjusi ekonominė krizė drastiškai blogino verslo ir visų žmonių finansus, o valstybės pajamų surinkimas su kiekviena diena drastiškai mažėjo. Maža to, tikroji tragiška padėtis iki rinkimų buvo slepiama!
Dabar labai lengva būtų pasakyti, kad tada reikėjo vykdyti anticiklišką politiką ir, pasiskolinus, duoti pinigų žmonėms ir verslui. Bet kaip pasiskolinti? Iki tol viešieji finansai buvo valdomi chaotiškai, netvariai. Lietuvos patikimumas paskolų rinkose buvo vertinamas kaip artimas „šlamšto“ lygiui. Dėl prasto valdymo 2006 m. Europos Komisija nebuvo leidusi Lietuvai įsivesti euro, kas dar labiau blogino Lietuvos situaciją. Valstybei grėsė bankrotas, drastiškai krentant pajamoms, bet kada galėjo sustoti pensijų, atlyginimų ir kitų išmokų mokėjimas. Litas bet kurią minutę galėjo būti devalvuotas.
Ne mažiau problemų buvo ir kituose sektoriuose. Energetikai de facto vadovavo Maskva ir visokie oligarchai. Dujos buvo perkamos brangiausia kaina Europoje. Bankų sektoriuje aferistai buvo prikūrę bankų – kioskų, kurie rinko iš žmonių pinigus ir juos vogė. Lietuvos geležinkeliai, Lietuvos paštas ir kitos valstybinės įmonės buvo labai neskaidrios ir lyg siurbėlėmis apsėstos pašaliniais žmonėmis. Lietuva dar buvo įtraukta į visokias abejotinas schemas – Leo LT, Vakarų skirstomieji tinklai ir t.t.
Teisingi sprendimai 2009 m., rezultatai 2020 m.
A. Kubiliaus Vyriausybė 2009 m. buvo ryžtinga ir ėmėsi skausmingų sprendimų, kurie išvedė šalį iš griovio ir vėl pastatė ant bėgių. Būtų labai neteisinga šiandien prisiminti tik reformų skausmą, bet pamiršti rezultatus. Būtent dėl tų laikų sėkmingos politikos, šiandien galime jaustis tvirtai.
Griežtas lėšų taupymas 2009 m. įtikino kreditorius, kad Lietuvai galima skolinti. Tai išgelbėjo litą ir neleido valstybei bankrutuoti. Aktyvi investicijų paieška atvedė „Western Union“ ir kitus pirmuosius stambius paslaugų centrų investuotojus. Ekonominis nuosmukis buvo rekordiškai trumpas ir jau 2010 m. ūkis grįžo į augimą, kuris nepertraukiamai tęsėsi iki šiol.
Būtent tada, 2009 m., buvo priimtas Finansinio tvarumo įstatymas, kuris vieną kartą ir visiems laikams užkirto galimybę be saiko skolintis ir švaistyti išteklius. Toliau nė viena Vyriausybė nesulaužė šio įstatymo, nors buvo politikų, kurie ragino elgtis neatsakingai. Labai svarbi buvo ir tvirta Prezidentės Dalios Grybauskaitės vėlesnių vyriausybių kontrolė ir pažadas, kad finansų švaistymas bus netoleruojamas. 2015 m. atsakingas Lietuvos finansų valdymas buvo įvertintas ir atsirado euras, kuris dabar atveria solidarumo ir paskolų mechanizmus.
Bankų ir finansinių paslaugų sektoriaus kontrolė buvo pertvarkyta, vietoj apkerpėjusių ir neskaidrių pareigūnų buvo pasitelkti savo srities specialistai. Sukčių įstaigos buvo uždarytos, o reguliavimas tapo pavyzdingas. Lietuvą atrado keliasdešimt fintech įmonių.
Buvo sukurtas naujas investicijų pritraukimo modelis su agentūra „Investuok Lietuvoje“. Smarkiai išsiplėtė užsienio įmonių paslaugų centrų sektorius, kurio augimas suveikė kaip katalizatorius nekilnojamojo turto plėtrai ir žmonių atlyginimų didėjimui.
Pamokos išmoktos, išvados padarytos
2012 m. pasikeitusi Vyriausybė, o vėliau ir 2016 m. vėl nauja Vyriausybė aktyviai kritikavo 2008–2011 m. politiką, tačiau neatšaukė nei vieno tada priimto sprendimo. Viešai peikė, bet tyliai raškė augimo vaisius ir džiaugėsi, kad ne jiems reikėjo priimti sunkius sprendimus, suprasdami, kad jie buvo būtini.
Tęsdami 2009 m. pradėtą atsakingą finansų valdymo kursą Lietuva sukaupė 1,5 mlrd. eurų rezervą. Paskolų rinkose mūsų šalis iš „šlamšto“ lygio pakilo tarp pačių patikimiausių partnerių.
Ne mažiau nei suvaldyti finansai, dabar svarbi ir patirtis, kuri įgyta 2009 m. Prieš dešimtmetį staiga užgriuvę sunkumai buvo kaip nelauktas nokdaunas bokse. Niekas nežinojo, kas vyksta, kiek tai tęsis ir kas bus ateityje. Dabar gi yra sukaupta visa reikalinga know how kaip tvarkytis su krize, kokios priemonės veikia, kokios ne, užmegzti reikiami tarptautiniai ryšiai, parašytos ataskaitos ir žinomos išvados.
Šiandien politikams bepigu iš svarbiausių tribūnų girtis, kad nebaisi ekonominė krizė, kai sudėtingiausi sprendimai buvo padaryti visai kitų politikų, kurie dėl ilgalaikės valstybės gerovės anuomet paaukojo aukštuosius ministerijų postus.