Kęstutis Masiulis. Lietuva neturi pasirinkimo: išliks tik vienybėje su demokratiškomis šalimis

Buvęs NATO vadovas Andersas Foghas Rasmussenas įgarsino mintį, kuri jau seniai aptarinėjama mažesnėse politikų grupėse: „gimsta nauja pasaulio tvarka, kurioje ekonominių santykių tarp autokratijų ir demokratijų bus mažiau.“ Praplečiant šią frazę, ne tik ekonominių ryšių bus mažiau, bet ir politinių, socialinių bei gynybinių. Kartu augs takoskyra, didės konkurencija, tvirtės nenoras dalintis technologijomis. Lietuvai tokia pasaulio padalijimo vizija yra realybės pripažinimas, nuo kurio priklauso mūsų saugumas. Gerai žinome tai iš istorinės atminties, kaimynystės su diktatūromis ir permanentinio Rusijos geopolitinio spaudimo politikos, energetikos, susiekimo srityse.

Diktatoriai tenkina tik savo įgeidžius

Amžių patirtis rodo, kad nepaisant demokratijų trūkumo, tai vienintelė pažangi valdymo forma, kuri palanki žmonėms. Diktatoriai, nors gali būti gan apsišvietę, valstybę mato kaip savo asmeninį projektą ir bet kada dėl kokių nors susigalvotų įsivaizdavimų, gali nukrypti į kraštutinumus ir imtis teroro. Tiek prieš savo piliečius, tiek prieš kitas šalis. Be to, „apsišvietęs ir pažangus“ diktatorius nėra amžinas ir jį nebūtinai pakeis toks pats. Tuo tarpu demokratija yra stabili politinė formacija.

Pasaulio istorijoje, ypač moderniųjų laikų, būtent diktatoriai yra sukėlę daugiausiai smurto visame pasaulyje. Ne išimtis ir dabar. V. Putinas visai be jokios nors kiek racionalios priežasties užpuolė kaimynines šalis, nužudydamas tūkstančius žmonių. Tokiu pačiu karu grasina Kinija. Iranas ir Šiaurės Korėja jau dešimtmečius grasina savo kaimynėms. Ar šitų karų norėtų tų šalių gyventojai?

Bet koks sveiko proto žmogus visada pasisakys prieš karą ir savo bei bendruomenės gerovę iškels aukščiau nei įsivaizduojami abstraktūs laimėjimai kažkur toli. Demokratijose, kur vyksta rinkimai, žmonės visada politikus spaus siekti taikos, o saugumo klausimas bus tarp prioritetų. Demokratinė partija imdamasi bet kokios karinės iniciatyvos labai smarkiai rizikuoja greitai būti pašalinta iš valdžios. Diktatūroms irgi kyla tokios grėsmės, todėl valdyti piliečiams būtinai pasitelkiama propaganda, slopinama kritika ir galiausiai imamasi teroro prieš kitaminčius.

Verta paminėti ir tai, kad kai buvusios imperijos, valstybės, turėjusios kolonijų, pasuko demokratinės raidos keliu, jos subyrėjo. Jėgos ir karinių priemonių, kaip politikos, demokratinės vyriausybės atsisako, nes gyventojai nepalaiko tokių veiksmų. Tačiau to nepasakysi apie diktatūras. Jos savo daugiatautiškus darinius nesibodi išlaikyti smurtu. Nesibodi vykdyti karines intervencijas į užsienį, kad užgrobtų kaimynines valstybes, „numalšinti“ demokratines iniciatyvas. V. Putinas apsiskelbė Petru II, ir viešai deklaravo savo siekį atstatyti SSRS. Tik čia jis nėra tikslus, nes tiksliau turbūt būtų buvę apsiskelbti Stalinu II.. Kinija vykdo neįsivaizduojamo masto smurtą prieš uigūrų ir tibetiečių tautines mažumas. Tokių pavyzdžių gausu.

Istorijos ratas apsisuko

1990 m. sugriuvus daugybei totalitarinių režimų, žlugus Sovietų Sąjungai, Vakaruose susiformavo filosofija, kad diktatūros tiesiog pasmerktos išnykimui. Tik laiko klausimas, kada visas pasaulis taps demokratinis, nes diktatoriai galiausiai prieina liepto galą, o žmonės natūraliai nori patys formuoti sau valdžią, o ne būti valdomi. Jeigu visi diktatoriai laikini, tai tik reikia pralaukti, kol jie žlugs. Vadinasi ekonominiai ryšiai yra svarbesni nei užsienio politika. Ekonomika gali sustiprinti bendradarbiavimą, atverti naujas galimybes, skatinti dialogą ir t.t.

Ši doktrina dar turėjo ir nemažą finansinį pagrindimą. Diktatūrų valdomi kraštai paprastai turi žaliavų, o žmonės gyvena skurdžiai, todėl darbo jėga pigi, gamyba ir paslaugos prastai išvystytos. Po 1990 m. Vakarų investicijos plūstelėjo į diktatorių valdomus kraštus, nuo Kinijos iki Afrikos ir Pietryčių Azijos. Vakarai gavo pigių prekių, rinkas savo produkcijai, o investicijas priimančios šalys technologijų, darbo vietų ir kapitalo.

Po 30 metų galima daryti išvadą, kad prielaidos apie diktatorių nusilpimą buvo nepagrįstos. Priešingai, daug kur autoritarai tik sustiprėjo. Gavę kapitalo ir technologijų, jie žmonėms ištransliavo tai, kaip savo laimėjimą, o tuo pačiu galėjo sustiprinti savo valdžią, piliečių kontrolę ir karinę galią. Pats aiškiausias pavyzdys yra Kinija, kuri tik stiprino terorą savo šalyje, o iš gaunamų vakariečių pinigų gamina bombas ir grasina pasauliui. Niekuo nesiskiria ir Rusija, kuri įvykdė Pietų Osetijos, Abchazijos, Padniestrės, Krymo, dalies Donecko ir Luhansko sričių okupacijas, o Vakarai į tai užmerkė akis. Tai baigėsi nauju karu Ukrainoje ir skaudžia pamoka visiems.

Vakarų sąjunga

Demokratiškame laisvame Vakarų pasaulyje sutelkta per 60 proc. visos pasaulio ekonomikos. JAV vadovaujamos šalys yra gan vieningos, todėl pasaulio tvarka laikosi ant šių valstybių palaikomų pamatų. Tik tokiame pasaulyje gali gyvuoti ir klestėti mažos šalys, kaip Lietuva.

Jeigu pasaulis būtų valdomas diktatorių, nesunkiai galima numanyti, kad jie susėdę prie stalo nusipaišytų įtakos zonas ir jokie žmonių demokratiškai išreiškiami norai ar nenorai nieko nelemtų. Būtent taip sienas piešė Adolfas Hitleris su Josifu Stalinu. Analogiškai dabar elgiasi ir V. Putinas, vienasmeniškai nutaręs kas turi priklausyti jo „atstatomai SSRS“, turi ukrainiečiai teisę vadintis tauta ir turėti savo tautinę istoriją ir identitetą, ar neturi. Prieštarauti jo nuomonei jo valdomoje imperijoje tolygu ilgam įkalinimui ar netgi mirčiai.

Karas Ukrainoje laisvąjį pasaulį privertė susitelkti ir labai rimtai daryti išvadas apie ligšiolinę politiką. Bendradarbiavimas su diktatūromis neatneša daugiau saugumo ir pažangos, bet priešingai, tik didina grėsmę. Diktatoriai yra visiškai nepatikimi, nesąžiningi, nenuoširdūs ir jais pasitikėti tai yra tolygu būti apgautam.

Lietuvos interesas yra kuo daugiau laisvės, demokratijos ir Amerikos visame pasaulyje. Stipri Amerika yra garantas pasaulio tvarkos, kad mes turime draugą, kuriam mes rūpime. Lietuvos politikų užduotis yra visaip prisidėti prie demokratijų sąsajų cementavimo. Šiandien Ukraina remiasi tik demokratinių šalių pagalba. Nei vienas autoritaras nepadėjo niekuo, o tik ir laukia, ką čia asmeniškai iš to nusigriebti.

Naujai besiformuojantis Vakarų pasaulio politinių vertybių kursas nebendradarbiauti su diktatūromis ir per tai jų nestiprinti neturi turėti išimčių. Rusija, Kinija, Baltarusija, Šiaurės Korėja, Eritrėja, Iranas ir kiti diktatoriai nėra niekuo geresni. Visi yra savanaudžiai ir pavojingi. Lietuvoje negalima nei suprasti, nei pritarti tiems politikams, kurie vis turi noro nuolaidžiauti diktatoriams. Mes nieko iš jų negalime laimėti, o nauda gali būti tik glaudesnėje sąjungoje su laisvomis šalimis.

Jei Vakarai susvyruos, jie vėl savo godaus kapitalo, kuris ieško pigių darbo rankų, pastangomis pripumpuos raumenis eiliniam kitam diktatorius, kurio galia gali greitai atsigręžti prieš pačius Vakarus.