Kęstutis Masiulis. Trečdalis vilniečių dirba valstybiniame sektoriuje

Valstybė yra didžiausias darbdavys. Dauguma tokių darbo vietų yra sutelkta Vilniuje. Vieni eina politikų ir tarnautojų pareigas, kiti teikia paslaugas ligonių kasose, archyvuose, administruoja mokesčius, o treti dirba valstybinėse įmonėse: Lietuvos geležinkeliuose, Turto banke, pašte ir kitur. Visiems šiems darbuotojams visai nebūtina grūstis sostinėje, o filialai ir net centrinės būstinės sėkmingai galėtų dirbti ir mažesniuose miestuose.

Tikroji regionų politika

Kai kurios institucijos geriausiai savo darbą atlieka įsikūrusios būtent sostinėje. Tai Seimas, Vyriausybės kanceliarija, ministerijos, tačiau jos yra tik maža dalis viso valstybės aparato. Pavaldžios institucijos savo darbo apimtimi ir darbuotojų skaičiumi yra daug kartų didesni padaliniai nei jas kuruojančios ministerijos. Žemės ūkio ministerijoje dirba apie 280 žmonių, o pavaldžioje Nacionalinėje mokėjimų agentūroje – 780. Telkti visų darbo vietų Vilniuje nėra būtinybės, o tokių vietų išskaidymas būtų tikroji regionų politika.

Danija, Švedija, Vokietija valstybės institucijas skatina nekoncentruoti visų valstybės darbuotojų sostinėse, bet dirbti iš visų miestų tolygiai. Išpopuliarėjus nuotoliniam darbui ir kitoms el. susisiekimo priemonėms, tai tapo labai patogu. Net Europos Sąjunga savo pavyzdžiu skatina tokią gerąją praktiką. Vilniuje veikia Europos lyčių lygybės institutas. Nors galėtų dirbti iš Briuselio.

Valstybės institucijos pradėti veiklą mažesnėje savivaldybėje gali lygiai pagal tą patį modelį, kaip tai daro privatus verslas. Įsteigiamas filialas, pasamdoma komanda, kuri apmokoma ir pradeda vykdyti kai kurias operacijas. Tada komanda plečiama ir jai pavedama vis daugiau darbų. Pavyzdys yra „Sodros“ skambučių centrai, kurie veikia Šiauliuose, Panevėžyje ir Radviliškyje. Darbuotojai atsiliepia į visos Lietuvos skambučius, per metus maždaug į milijoną. Pernai atidarytame naujausiame Šiaulių padalinyje įsteigtos 35 darbo vietos. Privačios kompanijos elgiasi taip pat. „Danske“ bankų grupės paslaugų ir technologijų centras Vilniuje dabar yra didžiausias visoje kompanijos struktūroje, jame dirba per 4,4 tūkst. darbuotojų.

Jeigu mažesnėse savivaldybėse ir miesteliuose nekuriama paklausių darbo vietų, gyventojai nemato perspektyvų ir persikelia į didžiuosius miestus arba išvyksta į užsienį.

Iki šiol valstybinės institucijos ir valstybei priklausančios įmonės, vykdydamos koncentraciją, dažniausiai pasirenka uždaryti filialus mažesniuose miesteliuose, o viską telkti didesniuose, pirmiausia Vilniuje. Valstybės duomenų agentūra kasmet skelbia informaciją, kaip kinta darbuotojų, finansuojamų iš biudžeto, skaičius. Jau dvidešimt metų stebima tendencija, kad Vilniuje tokių darbuotojų skaičius nuolat auga, o regionuose, ypač nutolusiuose nuo didžiųjų miestų, mažėja.

Savivaldybių atsakomybė

Geras pavyzdys, kai visa institucija išsikelia iš Vilniaus, yra sumanymas Vievyje kurti Miškų urėdijos centrinę būstinę. Tai nėra visiškos sėkmės pavyzdys, nes Vievis – tai ne Obeliai, o dvipolio Vilnius–Kaunas centras, bet tokių projektų galėtų būti gerokai daugiau.

Savivaldybės deda daug pastangų pritraukti užsienio investicijas, teikdamos pirmenybę pramonei. Kai kurie miestai – Kėdainiai, Akmenė, Alytus – jau turi kuo pasigirti. Vis tik ne mažiau svarbūs, o neretai net dar svarbesni yra paslaugų centrai, vadinamosios „baltųjų apykaklių“ darbo vietos. Būtent tokios darbo vietos yra jaunimo prioritetas. Jeigu tokių nėra arti namų, jauni žmonės ieško, kur tokių yra, ir be sentimentų palieka neseniai naujomis trinkelėms išklotus gimtojo miestelio šaligatvius ir nebeužsuka į dar dažais kvepiantį rajono baseiną.

Kritikai teigia, kad mažesniuose miestuose trūksta reikiamų specialistų, bet privatūs verslai ne kartą įrodė, kad tai netiesa. Geros darbo vietos pritraukia darbuotojus. Įmonė „Teltonika“ sėkmingai atidarė naują fabriką Molėtuose, kur gyvena vos 5,7 tūkst. gyventojų, o „Vakarų medienos grupė“ investavo nedidelėje Akmenėje.

Paslaugų centrus gali steigti ne tik užsienio investuotojai ar Lietuvos verslininkai, bet ir valstybės institucijos. Merai turėtų ieškoti būdų, kalbinti valstybės institucijas, kad šios atidarytų padalinius jų savivaldybėje. Bendradarbiaujant su Turto banku, verta ieškoti įvairių pastatų pritaikymo variantų. Mažesniuose miesteliuose yra daug nenaudojamų buvusių mokyklų, darželių, kultūros centrų, kurie galėtų būti pertvarkyti į kitos paskirties pastatus.