Investavusiųjų prekės ženklai „booking.com“, „Nasdaq“, „Marriott“, „Hilton“, „Šviesos konversija“ įspūdingi ir žinomi visame pasaulyje. Vis tik iškilę gražūs nauji pastatai nesiderina su aplinka, kurioje jie atsiranda. Šalia naujo „Šviesos konversijos“ pastato Dvarčionyse šiukšlynai, žvyruoti šunkeliai ir apleistos neaiškios paskirties lūšnos. Vilnius galėtų kelti aukštesnius standartus gyvenamajai aplinkai.
Aplenkti Kauną
Prasideda agitacija naujiems Vilniaus mero ir savivaldybės tarybos rinkimams. Kandidatai po truputį pristato savo viziją ir programą, ką žada nuveikti miesto labui. Rinkėjai turės galimybę užduoti klausimus, domėtis ir reikalauti, kad kandidatai ne tik žadėtų tvarkyti kiemus bei lopyti gatves, bet suteiktų pagreitį augimui.
Dabartinės Vilniaus savivaldybės administracijos dėmesys šaligatviams ir dviračių takams yra geriausias ir svarbiausias šios kadencijos darbas. Iki šiol šioje srityje buvo visiškas apsileidimas. Viešoji infrastruktūra Vilniuje labiau panašėjo į Rusijos gilumą, o ne į Vakarų Europą. Nauju požiūriu verta pasidžiaugti, bet ir apgailestauti, kad nauji tikslai kol kas labai kuklūs ir lokalūs. Nors pati veiklos kryptis teisinga ir reikalinga, bet didžiausias prioritetas kol kas yra kv. metrai ir darbų apimtis. Klausant mero Remigijaus Šimašiaus atrodo, kad pagrindinis tikslas yra aplenkti Kauną. Jeigu Kauno meras išasfaltavo 50 km gatvių, tai Vilnius privalo išasfaltuoti 80 km, jeigu Kaunas nutiesė 15 km dviračių takų, tai Vilnius turi nutiesti 20 km.
Modernizuojamas sovietmetis
Jeigu Vilnius nori panašėti gyvenimo lygiu į Skandinaviją, tai neužtenka tik lopyti duobes ar asfaltuoti gatves, būtina tai daryti kokybiškai. Dabar susitelkiama tik į kv. m, bet estetiškas naujų gatvių vaizdas kuria „modernizuoto sovietmečio“ įvaizdį. Senos ir išklibusios niūrios pilkos plytelės keičiamos lygiai tokiomis pat, tik naujomis, baisuokliškos žibintų atramos iš naujo perdažomos, o prastai suprojektuotose gatvėse tiesiog iš naujo perklojamas asfaltas.
Žvėryne neseniai sutvarkyta Vytauto gatvė, bet „sutvarkymas“ yra tiesiog senos dangos pakeitimas tokia pat nauja. O gatvėje buvo galima praplatinti šaligatvius, paieškoti originalesnių trinkelių, parinkti įvairesnių želdinių, sumažinti stovėjimo vietų skaičių ir gatvė taptų ne „modernizuotu sovietmečiu“, bet originali, jauki ir draugiška gyventojams. Tas pats su Dunojaus, S. Batoro, Antakalnio ir beveik su bet kuria „atnaujinama“ gatve. Senamiesčio Totorių gatvė, kurią mėgsta pramogaujantys miestiečiai ir turistai, galėjo tapti pavyzdžiu, kaip verta tvarkyti gatves – su restauruoti grindiniu, gėlynais ir mažąja architektūra, deja, pasirinktas paprasčiausias būdas: daugiau asfalto. Kiek miestiečiai lauks, kol Islandijos gatvė bus padoriai rekonstruota, o ne tik perstumdomos gėlių klombos?
XXI amžiuje tiesiog nepadoru tik atnaujinti tai, kas sukurta 1960 ar 1970 metais, dabar būtinas kokybiškai kitoks požiūris. Sovietinėje filosofijoje viešosios erdvės turėjo būti ideologiškai tvarkingos, bet tuo laiku nebuvo galvojama, kaip jose jausis žmonės. Žaidimų aikštelės buvo pavojingos, laiptai statūs, turėklai nepatogūs ir infrastruktūra nepritaikyta neįgaliesiems, šeimoms su vaikais, senjorams, viskas pilka, vienoda ir niūru. Miesto administracija pastaruoju metu elgiasi negarbingai neskelbdama architektūrinių konkursų, o tik naujomis medžiagomis pigiai atkartoja tai, kas sukurta prieš 50 metų. Apgailėtinas pavyzdys yra Operos ir baleto teatro prieigos, kur tiesiog keičiamos senos plytelės naujomis, nors strategiškai puikioje vietoje esanti viešoji erdvė yra nyki, liūdna ir nepatraukli miestiečiams.
Laisvė žmonėms
Miegamuosiuose rajonuose apskritai neužtenka perkloti gatves. Būtini kokybiškai kitokie ir radikalūs pakeitimai. Meras R. Šimašius siūlo „kaimynijų“ programą, t. y. kad gyventojai galėtų įsirengtų daugiau parkavimo vietų aplink namus ir jas aptverti. Bet dabar ne 1995 m. Urbanistai siūlo atsisakyti tokio požiūrio, kad kiemai yra skirti automobiliams. Kiemai yra skirti žmonėms! Šalia daugiabučių turėtų atsirasti požeminės, antžeminės ar daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės, kur gyventojai patogiai galėtų laikyti mašinas, o aplink namą erdvė atlaisvėtų vaikams, šeimoms ir bendruomenei. Laisvė automobiliams gyventojų sąskaita yra labai liberalus, tačiau agresyvus ir pasenęs požiūris. Jaunimas būtent todėl ir kraustosi iš senų daugiabučių į naujus kvartalus, nes gyvenamoji aplinka yra nedraugiška ir neatitinka šiuolaikinių poreikių.
Vilniuje reiktų kompleksinio sovietinių kvartalų pertvarkymo projekto, kur pagrindinis tikslas būtų ne automobilių stovėjimo vietų plėtra, bet aplinkos pritaikymas žmonių patogumui. Tik taip galima bandyti į Lazdynus, Karoliniškes, Viršuliškes pritraukti įvairesnių socialinių grupių žmonių, nes dabar šie rajonai sparčiai sensta ir ateityje juos bus dar sunkiau grąžinti miestui.
Visi šie ir daug kitų urbanistinių idėjų yra gerai žinomi tiek miesto vyriausiajam architektui, tiek miesto merui R. Šimašiui, bet vis užstringama smulkmenose. Savivaldybės valdžia siekia pasirodyti, kad labai dirba, perkirpti kuo daugiau atidarymo juostelių ir pademonstruoti didesniam miestiečių būriui kelio darbininkus. Vis tik Vilnius vertas kelti aukštesnius gyvenimo standartus, kad taptume ne „modernizuotu respublikinės reikšmės miestu“, bet viena iš gražiausių Europos sostinių, kokiu Vilnius buvo daugybę amžių, klestėdamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais.