Paslapties šydas prasiskleidė rugsėjo 17 d., kai Seimo nariai balsavo dėl siūlymo iš rudens sesijos darbotvarkės išbraukti Civilinės sąjungos įstatymo projektą. Turėtų būti lengva apsispręsti: jeigu nenori, kad homoseksualios šeimos būtų įteisintos, tai tiesiog balsuoji už įstatymo projekto išmetimą iš Seimo darbotvarkės. Neverta rizikuoti tokiu svarbiu klausimu ir sudaryti sąlygas Seime prastumti civilinę sąjungą – projektas jau paskutinėje stadijoje, liko vienintelis balsavimas dėl jo priėmimo.
Ir vis dėlto pataisai, kad homoseksualų sąjungos įstatymas būtų išbrauktas iš šios sesijos darbų programos, Seimas NEPRITARĖ. Vadinasi, norima ją prakišti dar šioje Seimo kadencijoje. Aišku, baisu būtų tokį visuomenėje nepopuliarų įstatymą priiminėti iki rinkimų. Tačiau po jų dar dvi savaites dabartiniai Seimo nariai dirbs, kol savo kadenciją pradės naujai išrinkti Tautos atstovai. Taigi labai tikėtina, kad šis įstatymas bus priimtas būtent tarpuvaldžiu, t. y. kai balsuojantieji galės nebebijoti savo rinkėjų.
Išsiaiškinkime, kas palaiko šį planą ir ketina įteisinti homoseksualias šeimas dar šį rudenį. Nuorodoje yra frakcijų ir asmeniniai balsavimo rezultatai (PRIEŠ ir SUSILAIKYMAS skaičiuojami kartu ir rodo siekį palikti Civilinės sąjungos įstatymą darbotvarkėje).
Valdantieji beveik vieningai balsavo,kad civilinė sąjunga liktų šios sesijos darbotvarkėje: „konservatoriai“ (TS-LKD) tam davė daugiausia balsų – net 33; laisviečiai – 9; liberalai – 5.
Prie šio valdančiųjų plano 4 balsais prisidėjo socialdemokratai ir 2 balsais – partija „Vardan Lietuvos“.
Tradicinei šeimos sampratai akivaizdžiai pavojingiausia jėga Seime yra TS-LKD. Šioje kadencijoje už šeimai pavojingas iniciatyvas ji stabiliai duoda beveik dvigubai daugiau balsų nei visos kitos partijos kartu sudėjus. Garsiai rėkaujantys laisviečiai yra tik priedanga stumti LGBT iniciatyvas – realiai Laisvės frakcija bent trigubai mažiau pajėgi balsavimuose nei konservatoriai.
Civilinės sąjungos išbraukimą iš darbotvarkės vieningai palaikė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija bei Regionų frakcija, prisidėjo nemažai kitų frakcijų atstovų. Tačiau balsų nepakako, kad homoseksualių šeimų įteisinimo įstatymas būtų išmestas iš Seimo darbotvarkės – jo priėmimo grėsmė reali, didelė ir labai arti.
Kas pasikeistų priėmus Civilinės sąjungos įstatymą?
Žmonės gali skirtingai įsivaizduoti šeimą ir niekas nedraudžia savo gyvenime tuo vadovautis, tačiau diskutuodami apie civilinę sąjungą mes kalbame ne apie asmeninę, bet apie teisinę šeimos sampratą: ką valstybė laiko šeima? Kokią šeimos sampratą ji diegia mokyklose, ką skatina ir remia?
Reikalaujantys įteisinti homoseksualias sąjungas mano, kad šeimos esmė yra suaugusiųjų emociniai, seksualiniai ir kitokie privatūs santykiai. Tačiau tokiu atveju absurdiška mūsų Konstitucijos 38 straipsnio nuostata, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. O kodėl valstybei jie turėtų taip stipriai rūpėti, kad net Konstitucijos 38 straipsnyje parašyta: „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“? Juk tada ne šeima, bet individas su savo emocijomis turėtų būti tas pagrindas. Tada šeima – tik individo emocinės gerovės sąlyga, kintanti pagal jo norus ir potraukius.
Ir vis dėlto, individas pats sau nepakankamas – jis negali nei savęs pagimdyti, nei užauginti, išauklėti, nei pasirūpinti savimi senatvėje, ligoje. Individo emociniai santykiai yra tik asmeninis interesas, neturintis valstybei išskirtinės svarbos.
Šeima Konstitucijos 38 straipsnyje yra vadinama valstybės pagrindu, nes ji reikšmingai prisideda prie visuomenės bendrojo gėrio: 1) dėl vaikų (valstybės piliečių) gimdymo, auginimo ir auklėjimo; 2) dėl santykinai tvarių vidinių šeimos santykių, paremtų giminystės ryšiais ir bendrais vaikais, kurie natūraliai užtikrina savitarpio rūpestį, pagalbą pažeidžiamose būklėse (kūdikystė, liga, senatvė), pirminius ekonominius mainus ir kt.
Šias visuomenei svarbias šeimos savybes lemia vyro ir moters lyčių skirtingumas, potencialiai leidžiantis pratęsti gyvybę. Lyčių skirtingumas yra visų Konstitucijos 38 straipsnyje paminėtų šeimos pagrindų (santuoka, tėvystė, motinystė ir vaikystė) egzistavimo priežastis. Konstitucinė šeimos samprata išreiškia valstybės siekį puoselėti šeimą, kuri yra palankiausia gimti ir augti vaikams.
Į Seimo rudens darbotvarkę įtrauktas Civilinės sąjungos įstatymas siekia įteisinti šeimas tarp dviejų vyrų ir tarp dviejų moterų. Taigi jį priėmus, šeimos sampratoje būtų atsisakyta dabar esminio lyčių skirtingumo principo. Tai reikštų ir svarbiausio šeimos siekio – užtikrinti geriausią aplinką vaikams gimti ir augti – atsisakymą. Šeimos samprata būtų galutinai susieta tik su emociniais, seksualiniais ir kitokiais suaugusiųjų ryšiais.
Kaip matome iš užsienio šalių pavyzdžių, tai išklibintų ir kitus šeimos principus. Juk monogamijos principas kyla ne iš emocinio sąjungos lygmens, bet iš to, kad kiekvienas vaikas turi vieną tėtį ir vieną mamą; ištikimybės ir stabilumo principai kyla iš to, kad vaikų auginimui reikia ilgalaikės tėvų sąjungos. Jei šeimos esme taptų (natūraliai kintančios) emocijos, tai monogamija ir ištikimybė netektų prasmės.
Jei visada 2+2 buvo 4, o nuo šiol sakysime, kad kartais ir 5, nes skaičiaus turinys nebesvarbu, svarbu tik tai, kad kai kurie 5 jaučiasi kaip 4, nuo to pasikeis visa matematika.
Šeima pirmiausia yra „apie“ vaikus
Kaip teigia vienas Konstitucijos teksto autorių E. Jarašiūnas, „iš Konstitucijos kyla pareiga reguliuojant šeimos santykius visada prioritetą teikti vaiko teisėms. Tai esminis Konstitucijos akcentas. <...> Reguliuojant šeimos klausimus reikia matyti ne tik dabartį, bet ir ateitį. Todėl suprantamas dėmesys, skiriamas šeimoje esančiam vaikui, kitaip sakant, ateičiai.“
Norint, kad ateities visuomenėje būtų daugiau stiprių, dvasiškai ir fiziškai sveikų žmonių, svarbu siekti palankiausių sąlygų vaikams augti užtikrinimo. Natūraliai ir statistiškai geriausia aplinka augti vaikams yra stabili jo biologinių mamos ir tėčio šeima.
Visuomenės apklausos rodo, kad Lietuvos gyventojai tai supranta: valstybės prioritetas turi būti ne šeimos statuso suteikimas homoseksualioms poroms, bet vyro ir moters bei jų vaikų šeimos stiprinimas. Tos pačios lyties porų problemas derėtų spręsti nekeičiant šeimos sampratos (Susitarimo dėl bendro gyvenimo projektas, Artimo ryšio projektas).
O kas atsitinka, kai valstybė šeima pavadina tos pačios lyties asmenų sąjungas, kurie iš prigimties negali susilaukti vaikų, bet neišvengiamai anksčiau ar vėliau įgis lygias teises juos auginti? Atsitinka taip, kad valstybė nebelaiko abiejų biologinių tėvų ir jų vaikų šeimos siekiamybe, kurią skatina ir stiprina savo šeimos politika. Atsitinka taip, kad vaikai dėl suaugusiųjų norų netenka teisės į jiems palankiausią, saugiausią ir natūraliai daugiausia meilės suteikiančią aplinką.
Jie netenka prigimtinės teisės augti su tėčiu ir mama. Ir skirtingai nei našlaičiai, kurie prarado vieną iš tėvų dėl mirties ar kitokių nelaimių, dviejų vyrų porose augantys vaikai neturi teisės ilgėtis mamos, dviejų moterų porose augantys vaikai neturi teisės ilgėtis tėčio, nes valstybė ir tėvai sąmoningai sukūrė tokią situaciją, kad vaikas augtų be mamos arba be tėčio, nes vaivorykštės spalvomis mirganti aplinka didžiuojasi laisve gyventi taip, kaip nori suaugusieji, ir ignoruoja tai, kas geriausia vaikams.
Didžioji dalis visuomenės nesutinka su civilinės sąjungos įteisinimu ne todėl, kad bijo, nekenčia homoseksualių asmenų ar nenori jiems padėti. Tai pigi ir nesąžininga manipuliacija, maskuojanti argumentų stoką ir nenorą gilintis į problemas. Mes nesutinkame, nes kainą už suaugusiųjų norų tenkinimą šeimos sampratos keitimu mokės vaikai.
Klausimas, ar civilinę sąjungą palaikantys parlamentarai prisiims atsakomybę už padarytą žalą? Įsidėmėkime juos, kad nepamirštume nei per šiuos, nei per kitus rinkimus.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.