Vieni baisisi, ką mato mūsų vaikai, kuriuos stengiamės mokyti mandagumo, kovojame prieš patyčias. Kiti baisisi pačiu baisėjimusi – Kristijonas Donelaitis irgi nevengė riebių žodžių, Seime dažnai girdime prasivardžiavimus, tai tik veidrodis, panašaus stiliaus provokatorių buvo ir daugiau... Treti piktinasi, kam tiek triukšmo dėl niekų.
Nepaisant gūsio pasiteisinimų ir pateisinimų, apgraibomis jaučiame, kad kažkas yra blogai ir ritasi vis blogyn. Kur šių skandalų geluonis?
Chamizmas valdžioje diskredituoja jos sprendimus
Taip, Lietuvos politikos padangėje jau daug ko esame matę – I. Šimonytė ne pirmoji, kuri pavartojo negražų žodį. Ir ne pirmą kartą „influenceriai“ pasitelkiami tam, kad išjuoktų ir „nucancelintų“ šiai valdžiai neparankius asmenis. Ne, nei O. Šurajevas, nei I. Šimonytė savęs nepranoko. Šių asmenybių humoro jausmas, bendravimo kultūra ir elgesys su oponentais žinomi jau seniai. Tiesa, prieš prezidento rinkimus I. Šimonytė sugebėjo suimti save į rankas ir gana šauniai tvardėsi. Tačiau tie, kurie prieš kelerius metus skaitė jos feisbuko komentarus, poetinius bandymus ar stebėjo, kaip nematant kameroms ji elgėsi su kitaminčiais, dabar nė kiek nenustebo. Buvo ir blogiau.
Reikalas tas, kad O. Šurajevas atėjo į Seimą, o I. Šimonytė tapo premjere. Taigi vulgarumo viršūnė buvo demonstruojama ne kažkur patvory, ne laidoje „TV pagalba“ ar „YouTube“ kanale, bet Seime. Buvo tyčiojamasi ne iš kiemo draugų, ne iš sugėrovų, bet iš Seimo narių. Maudytis išmatose Seimo narei palinkėjo ne anoniminis komentatorius, bet Vyriausybės vadovė.
Seimas – Tautos atstovybė, vienintelė įstatymų leidybos institucija Lietuvoje. Vyriausybė įgyvendina Seimo priimtus įstatymus. Šių institucijų priimtos teisės normos yra privalomos visiems Lietuvos gyventojams.
Kad visuomenė noriai vykdytų teisės normas, ji turi suprasti, kodėl jos reikalingos: ką duoda bendrajam gėriui ir kuo jų laikymasis naudingas visiems. Itin svarbu, kad visuomenė gerbtų tas normas priėmusius subjektus, pasitikėtų jais. Todėl valdžios institucijų autoritetas, pagarba joms yra būtina veikiančios demokratijos sąlyga. Tyčiojimasis iš parlamentarų ir aukščiausių pareigūnų demonstruojamas vulgarumas žemina visos valdžios autoritetą. O tai skatina teisinį nihilizmą – žmonės vis labiau praranda vidinę motyvaciją laikytis reikalavimų, kuriuos nustato pagarbos ir pasitikėjimo neverti politikai.
Lyderiai įkvepia, chamai priverčia
Ir kas tada lieka? Lieka naudoti jėgą, kuri priverstų gyventojus paklusti. Šį reiškinį neseniai stebėjome visu smarkumu. Prisiminkime „Covid-19“ valdymo metu ištartą garsiąją premjerės frazę: „Esame tarp tų, kurių meduolis neveikia, deja, veikia botagas.“
O taip, „dėl bendrojo gėrio“ per pandemiją botagu buvo švaistomasi į visas puses. Kaip dabar matome iš pasekmių – botagas pakenkė ne virusui, bet žmonėms. Galime pasilyginti su Švedija, kuri pandemiją valdė per pasitikėjimą tarp valdžios ir piliečių – taikė ne prievartą, bet rekomendacijas, kaip saugoti save ir aplinkinius. Ten nebuvo galimybių pasų, nebuvo privalomų kaukių, ilgam laikui nebuvo uždarytos mokyklos, restoranai, barai, įmonės... Nepaisant to, Švedijoje mirtingumo perviršis buvo mažiausias Europoje. Kad ir kaip žiauriai Švedija buvo kritikuojama pandemijos metu, dabar pasaulis pripažįsta – jie yra laimėtojai.
O štai Lietuvoje perteklinis mirtingumas vienas didžiausių Europoje ir pasaulyje („The Economist“ir „Our World in Data“ duomenys). Iš dalies dėl prastos visuomenės sveikatos, iš dalies dėl nemokšiško pandemijos valdymo, iš dalies – dėl didžiulio atotrūkio, nepagarbos ir nepasitikėjimo tarp valdžios ir žmonių.
Visuomenė vengia vykdyti normas, kurias nustato nemylima ir savo piliečių nemylinti valdžia. Žmonės siekia išvengti botago – apeidinėja jiems prievarta primestus, neproporcingai griežtus, nelogiškus ir nesuprantamus reikalavimus.
Girdi tik savus
Valdžios sprendimai galioja visiems, ne tik jos bendraminčiams. Didžiausia Lietuvos valdžios bėda yra ne kvaili ar žalingi sprendimai, bet tai, kad valdžios atstovai atvirai menkina, tyčiojasi iš savo oponentų, demonstratyviai ignoruoja kitą nuomonę, kritiką, argumentus... Akivaizdžiai matome, kaip oponentų „cancelinimui“ pasitelkiami ne tik „influenceriai“, bet – kas įžūliausia – ir mūsų pačių mokesčiais išlaikomas nacionalinis transliuotojas.
Pastaraisiais metais LRT tapo šios valdančios daugumos ruporu. LRT nekritikuoja tų, kurie priima visai visuomenei svarbius sprendimus, bet cenzūruoja, vykdo tendencingus tyrimus ir kitomis priemonėmis siekia diskredituoti tuos, kurie kritikuoja sprendimų priėmėjus. Cenzūra ir persekiojimas vyksta ne tik valdantiesiems oponuojančių politikų, visuomenės veikėjų, bet net ir valdžią kritikuojančių LRT žurnalistų atžvilgiu. Kurgi daugiau, jei ne tokio propagandinio transliuotojo eteryje, O. Šurajevui galėjo būti įteiktas „valstybės kūrėjo“ apdovanojimas? Ar tik ne šis titulas įkvėpė komiką savo kūrybą drąsiai išeksponuoti Seimo erdvėse?
Chamizmas valdžios viršūnėse nėra smulkmena. Tai vis labiau klibina ir taip aptrupėjusius demokratinės valstybės pagrindus. Kurti bendrąjį gėrį per prievartą, tyčiojantis, menkinant, tildant ir „cancelinant“ vieni kitus niekada nepavyks.
Bendrasis gėris gali būti puoselėjamas tik tuomet, kai yra geranoriškas nusiteikimas vieni kitų atžvilgiu. Kai valdžia girdi ir gerbia visus, ne tik jai pritariančius, piliečius, o savo sprendimais, elgesiu, retorika nusipelno visuomenės pasitikėjimo ir pagarbos. Kai piliečiai pasitiki ir gerbia valdžią, supranta, kuo pagrįsti jos sprendimai ir kodėl svarbu jų laikytis. Tik laisvai, sąmoningai bendradarbiaujant, jaučiant atsakomybę už bendrapiliečius, už visuomenę ir valstybę.