Ir niekas taip stipriai neprisideda prie valstybės bendrojo gėrio nei vaikus auginančios šeimos. Tą puikiai suprato LR Konstitucijos tėvai, joje įrašę, kad šeima (o ne valdžia, verslas, mokslas...) yra valstybės ir visuomenės pagrindas.
Valstybė negerbia tėvų
Teoriškai teisinga, bet praktikoje matome kitką – valstybė vis labiau negerbia ir nepasitiki tėvais. Giliausią pleištą tarp šeimos ir valstybės įskėlė „Matuko vaiko teisių reforma“, kai pagal narkomanų poros pavyzdį buvo nustatyta griežta kontrolė visiems Lietuvos tėvams, šeimą paskelbus pavojaus vaikui vieta (tiesa, sveiko proto politikų iniciatyva aštriausi reformos kampai buvo nušlifuoti). Pandemijos metu girdėjome Sveikatos apsaugos ministerijos vaikams adresuotą raginimą skiepytis be tėvų sutikimo, konsiliumais apeinant savo gimdytojų valią. Prieš metus švietimo ministerija biurokratizavo mokyklų lankomumo kontrolę – sumojo nepasitikėti tėvų surašytu praleistų pamokų pateisinimu, jei vaikas serga ilgiau nei penkias dienas per mėnesį, ir reikalauti gydytojo pažymos. Vis griežtėjanti kontrolė ir vis detalesnis reguliavimas rodo valstybės nepagarbą tėvams, jų gebėjimui atsakingai priimti sprendimus dėl savo vaikų.
Tėvų pasaulėžiūrai priešingas ugdymas
Tėvai negali ramia širdimi išleisti vaikų į mokyklas ne tik dėl jose plintančių narkotinių medžiagų, nesibaigiančių eksperimentinių reformų, mokytojų ir vadovėlių trūkumo, bet ir todėl, kad politikai ir švietimo biurokratai pamiršo paprastą tiesą: tėvai yra pirmieji savo vaikų moralinių nuostatų ugdytojai.
Pernai konservatorių deleguotas švietimo ministras, kuris nežino, kiek yra lyčių (jau visi pamiršo jo pavardę), pasirašė įsakymą dėl Gyvenimo įgūdžių programos. Nepaisant neregėtai didžiulio tėvų pasipiktinimo ir šeimų organizacijų pasipriešinimo naujai įvestam lytiškumo ugdymui, programa nebuvo pataisyta. Ji liko privaloma visiems mokiniams, nesvarbu, kokia jų tėvų pasaulėžiūra.
Kuo tai blogai? Politikai mums kartoja absurdišką klišę, kad programa yra grįsta tik mokslu ir vertybiškai neutrali. Tačiau lytiškumo klausimai tiesiogiai patenka į seksualinės moralės sritį, kur „vertybiškai neutrali“ pozicija neįmanoma. Mokslas yra bejėgis moralės srityje. Jis gali apgraibomis paaiškinti, kaip veikia pasaulis ir mūsų kūnai, bet niekada negalės pasakyti, kaip dera elgtis.
Iš tiesų naujoji programa „nėra vertybiškai“ neutrali, bet persmelkta liberalios ideologijos, kuri nevertina asmens elgesio blogio/gėrio kriterijais. Neva, bet koks žmogaus pasirinkimas seksualinėje sferoje yra tinkamas, jeigu nėra prievartos ir „mokslu apčiuopiamos“ žalos. Tokia nuostata atitinka mažos dalies tėvų įsitikinimus, bet toli gražu ne visų.
Kaip rodo apklausos, liberali laikysena seksualiniais klausimais neatitinka daugumos Lietuvos tėvų pasaulėžiūros. Su praktikuojančiais krikščionimis viskas aišku – jie lytinius santykius sieja su santuoka ir linkėtų savo vaikams atitinkamų gyvenimo pasirinkimų. Tačiau yra ir nereligingų tėvų, kurie nemano, kad vienuolikos, dvylikos, trylikos ar net penkiolikos metų vaikų seksas yra geras dalykas, net jei jis savanoriškas, net jei neperduodamos lytiškai plintančios infekcijos ir mergaitė nepastoja. Jie mano, kad tai yra blogai, kad geriau to nebūtų, kad dar ne laikas. Ne tik dėl galimų neigiamų pasekmių, bet todėl, kad tai yra nemoralu, o jeigu partnerių daug – netgi gėdinga ir smerktina. Sveikas protas jaučia, kad tai pažeidžia vaiko žmogiškąjį orumą, nors daugumai sunku artikuliuoti, kodėl.
Tokią nuostatą tėvai norėtų perduoti savo vaikams, kiek jiems patiems pavyktų. Kiek nepavyktų, galėtų padėti mokykla. Bet mokykla negali – neturi teisės – diskredituoti tėvų moralinių įsitikinimų. Politikai neturi teisės įpareigoti mokyklas diegti vaikams priešingų moralinių nuostatų nei jų tėvų. Konstitucijos 26 straipsnis skelbia, kad tėvai nevaržomai rūpinasi vaikų religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Taigi tėvams turi būti sudaryta galimybė savo vaikui parinkti lytiškumo ugdymo turinį.
Tačiau suprantamas politikų suinteresuotumas primesti mūsų vaikams jų įsitikinimus. Kai liberalias idėjas atstovaujantys politikai su užsidegimu diegia liberalų lytiškumo ugdymą, jie rūpinasi ne vaikais, o savo ateities rinkėjais. Po trejų ar penkerių metų vaikai taps suaugusiais piliečiais, kurie galės balsuoti. Jie rinks politikus pagal tokias pažiūras, kokias suformavo jų aplinka. Deklaruojant kilnius tikslus, tačiau iš tiesų siekiant politinių, ideologinių ir finansinių interesų, vaikai per švietimą priešinami su savo tėvais.
Niekas taip nemyli vaiko kaip jo tėvai
Nesistebėkime, kad su nepagarbiu valstybės požiūriu į tėvus mes smunkame į juodžiausią demografinę krizę. Didelio ūpo gimdyti nelieka, kai politikai, „ekspertai“ ir biurokratai „žino geriau“, kaip auginti ir ugdyti vaikus, nei tėvai, kurie jiems duoda gyvybę, kasdien ir kasnakt jais rūpinasi: maitina išalkusius, migdo pavargusius, guodžia nuliūdusius, slaugo sergančius, ramina įsisiautusius... Kam visas tas triūsas, jei vaikus bando nacionalizuoti liberali valdžia? Kam tos bemiegės naktys ir didžiulės finansinės išlaidos, jei susilaukęs vaiko būsi vis griežčiau kontroliuojamas, o suklydęs – skundžiamas, persekiojamas, baudžiamas?
Ne, ne politikai, ne „ekspertai“, ne biurokratai, bet tėvai labiausiai myli, artimiausiai pažįsta ir geriausiai žino, ko reikia jų vaikams. Iš demografinės krizės pradėsime bristi tada, kai prisiminsime, kad vaikai nėra valstybės nuosavybė. Jie yra šeimos dalis. Kai aiškiai suvoksime, kad vaikus auginančios šeimos vykdo sunkią ir Tautai gyvybiškai svarbią misiją, todėl mamos ir tėčiai yra verti didžiausios valstybės pagarbos, pasitikėjimo, palaikymo ir paramos.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.