Prieš šv. Kalėdas visi išgirdome apie tokį atvejį mūsų šalyje – Vilniaus apylinkės teismas pripažino, kad Jūratė Juškaitė yra mama vaiko, kuris jau turi mamą Birutę Sabatauskaitę. Iš pradžių pasipylė spekuliacijos, neva tai socialinės motinystės pripažinimas, nors tai būtų akivaizdus prieštaravimas Lietuvos įstatymams. Tačiau teismas „Delfi“ žurnalistams pateikė paaiškinimą, kad byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta J. Juškaitės biologinė motinystė. Lrytas.lt pasirodė informacija, kad po Danijoje atliktų pagalbinio apvaisinimo procedūrų kūdikį išnešiojo ir Vilniaus Santaros klinikose pagimdė B. Sabatauskaitė.
Aišku, kad tai absoliučiai unikalus, individualus atvejis, nelaikytinas precedentu, dėl kurio keistųsi motinystės / tėvystės samprata Lietuvos teisėje. Vis dėlto jo išviešinimo mastas ir pobūdis rodo, kad „mamos“ supranta: viešoji nuomonė dažnai yra svarbiau nei tai, kas parašyta įstatymuose ar teismų sprendimuose. Lygių galimybių kontrolierės Birutė Sabatauskaitė ir Žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė yra gerai žinomos, daug metų LGBT ideologiją Lietuvoje propaguojančios politinės aktyvistės, galinčios dėl savo tikslų imtis drastiškų priemonių. Ši aplinkybė mums suteikia teisę (ir moralinę pareigą) vertinti viešai skelbiamus privataus gyvenimo duomenis, kuriais siekiama padaryti įtaką viešajai nuomonei, politikai, teisei, o kartu ir mūsų visų gyvenimams.
Reprodukcinės technologijos
Nebenarpliosiu kitų komentatorių išnagrinėtų detalių ir toliau kalbėsiu iš esmės teoriškai. Trumpai galima konstatuoti: jei mama Nr. 1 buvo nustatyta pagal vaiko pagimdymo faktą (Civilinio kodekso 3.139 straipsnis), tai mamos Nr. 2 „biologinė motinystė“ galėtų būti įrodinėjama nebent genetiškai. Iš turimų duomenų aišku, kad mums nežinomo vyro spermatozoidu buvo apvaisinta mamos Nr. 2 kiaušialąstė ir perkelta į mamos Nr. 1 gimdą, kuri vaiką išnešiojo ir pagimdė. Tiesa, tuomet tik mama Nr. 2 turi genetinį ryšį su dukra, o mamos Nr. 1 motinystė tampa kvestionuotina – vaikas nėra jos genetinis palikuonis. Svarbus faktas: kūdikis turi tėtį (!), bet jeigu spermos donorystė buvo anoniminė, vaikas niekada nesužinos, kokia yra jo kilmė ir genetinė tapatybė.
Prigimtis yra galingas dalykas. Net ir moterys, nenorinčios su vyrais kurti šeimos, kurioje vaikai gimsta natūraliai, turi pašaukimą motinystei. Tačiau šiurpą kelia klausimas: kodėl reikėtų pasirinkti tokį sudėtingą vaiko pradėjimo kelią? Jei dėl sveikatos problemų vienai nepavyktų išnešioti vaiko, kita galėtų pastoti (kad ir su donoro pagalba) ir pagimdyti. Jei vienos kiaušialąstės būtų netinkamos, kita galėtų padaryti tą patį. Sunku patikėti, kad abi susidūrė su neįveikiamais sveikatos sutrikimais, dėl kurių teko imtis itin sudėtingos ir sveikatai rizikingos procedūros: po didelių hormonų dozių punktuoti vienos moters kiaušialąstes, jas apvaisinti laboratorijoje ir įsodinti į kitos moters gimdą. Tai toli gražu nėra sveikas, natūralus žmogaus atėjimo į pasaulį kelias.
Statistika yra liūdna – tik maža dalis in vitro sukurtų žmogaus embrionų gimsta gyvi. Gimusieji turi padidėjusią vystymosi, protinių ir fizinių sutrikimų riziką. Mokslinė literatūra kalba apie papildomas surogacijos (kai vienos moters apvaisintą kiaušialąstę išnešioja kita) rizikas, kurios kyla preimplantacinėje, embriono, vaisiaus, naujagimystės stadijose ir pranoksta standartinių pagalbinio apvaisinimo metodų rizikas. Būtų naivu tikėtis, kad ši drastiška intervencija žmogaus gyvybės pradžioje neturės pasekmių jo ateičiai.
Socialinis nevaisingumas
Vienaip traktuotinos pagalbinio apvaisinimo procedūros, kai jos taikomos vyro ir moters šeimoms, kurios susiduria su realiomis sveikatos problemomis (tai Lietuvoje teisėta). Tačiau kitaip atrodo politiniais, ideologiniais motyvais ar tiesiog suaugusiųjų užgaidomis grindžiamos manipuliacijos žmogaus gyvybe.
Pasaulyje plinta nauja mada, vadinamasis socialinis nevaisingumas, kai iš prigimties negalintys susilaukti vaikų du vyrai, dvi moterys ar vieniša moteris reikalauja pasitelkus biotechnologijas įgyvendinti jų „teisę į vaiką“. Tokią „teisę“ užsienyje užtikrina milijardinė įvairių dirbtinio apvaisinimo ir surogacijos praktikų industrija. Be abejo, verslas visada ieško naujų rinkų – „socialiai nevaisingų asmenų teisė įsigyti vaiką“ skinasi kelią ir į Lietuvos įstatymus.
LR Seimo narių grupė (iš konservatorių, laisviečių, socialdemokratų ir liberalų) praėjusioje kadencijoje įregistravo pataisą, kuria siekiama užtikrinti vienišų moterų „teisę“ susilaukti vaikų pagalbinio apvaisinimo būdu. Nepavykus įtikinti Seimo pakeisti Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, suorganizuotas kreipimasis į Konstitucinį Teismą. Stebint Konstitucijos dvasios aiškinimo tendencijas nekyla abejonių, jog valdžios pasiskirti teisėjai bandys atverti duris ne tik vienišų moterų, bet ir visokių formų šeimoms susilaukti vaikų netradiciniu būdu.
Vaiko teisės svarbiau už suaugusiųjų norus
Nebandykime tikrovės apversti aukštyn kojom. Pagalbinio apvaisinimo paslaugos „socialiai nevaisingiems asmenims“ reiškia vaiko pavertimą objektu, skirtu tenkinti suaugusiųjų pageidavimus. Tai nesuderinama su vaiko žmogišku orumu.
Vaikas nėra daiktas. Neegzistuoja „teisė į vaiką“ – negalima užsimanius įsigyti žmogaus kaip nuosavybės. Vaikai natūraliai gimsta vyro ir moters šeimoje – būtent ji yra žmonijos gyvybės lopšys, pamatinė visuomenės ląstelė, valstybės pagrindas. Vaikai ateina į pasaulį kaip dovana ir kaip didžiulė tėvų atsakomybė. Ne visada laimingoje ir darnioje šeimoje, bet kiekvienas vaikas turi biologinius mamą ir tėtį, kurie abu atsakingi už jo egzistenciją ir abu jam yra labai reikalingi. Stabili biologinių mamos ir tėčio šeima yra saugiausia, sveikiausia ir palankiausia vieta vaikui gimti ir vystytis (pvz.: čia ir čia). Ši tiesa bent kol kas atsispindi ir Lietuvos įstatymuose.
Vaiko teisę į tėtį ir mamą saugo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (VTAPĮ) 7 straipsnis: „Kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę turėti tėvą ir motiną.“ Be to, VTAPĮ 4 str. 13 d. ir Civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 d. įtvirtina tėvystės ir motinystės papildomumo principą.
Žinoma, gyvenime pasitaiko visokių situacijų: kartais vaikai tampa našlaičiais, dėl įvairių aplinkybių nepažįsta ar nebendrauja su vienu ar net abiem tėvais. Tačiau skirtingai nei našlaičiai, kurie prarado vieną iš tėvų dėl mirties ar kitokių nelaimių, dviejų vyrų auginami vaikai neturi teisės savo mamos ilgėtis. Dviejų moterų ar donoro pagalba apvaisintų vienišų moterų auginami vaikai neturi teisės ilgėtis tėčio. Nes suaugusieji sąmoningai sukūrė tokią situaciją, kad vaikas augtų be mamos arba be tėčio. Nes vaiko aplinka didžiuojasi laisve gyventi taip, kaip nori suaugusieji, ir ignoruoja tai, kas geriausia vaikams.
Tai neteisinga. Vaiko troškimas pažinti, augti kartu, būti mylimam savo tėčio ir mamos yra stipresnis už suaugusiųjų norus ir svarbesnis už politines ideologijas. Valstybė negali tyčia kurti reguliavimo, priešingo natūraliems vaiko poreikiams. Valstybė turi stengtis užtikrinti ne tariamą „socialiai nevaisingų asmenų teisę į vaiką“, bet tikrą vaiko teisę į mamą ir tėtį. Ne suaugusiųjų norai, o vaiko teisės turi būti prioritetas (Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1. d., Civilinio kodekso 3.3 str. ir VTAPĮ 4 str. 1 d.). Ne vaikai turi aukotis dėl suaugusiųjų, o suaugusieji – dėl vaikų.
Stebuklas neįvyko
Reikia pripažinti, kad Birutės Sabatauskaitės ir Jūratės Juškaitės porai pavyko apgauti sistemą. Mūsų šalies teisinis reguliavimas, kurioje vaiko mama nustatoma pagal vaiko gimimo faktą, o šeimos su vyru nesukūrusių moterų pagalbinis apvaisinimas ir surogacija yra uždrausti, atsidūrė aklavietėje.
Tačiau iš tiesų Birutei ir Jūratei stebuklas neįvyko – neįmanoma, kad žmogus turėtų dvi mamas. Kiekvienas Žemėje kada nors gyvenęs ar gyvenantis vaikas turi lygiai vieną mamą ir lygiai vieną tėtį. Net ir tie, kurie buvo pradėti laboratorijoje neįprasčiausiu būdu.
Birutė ir Jūratė savo privačiame gyvenime gali laikyti save to paties vaiko mamomis. Tai jų asmeninis reikalas, apie kurį nekalbėtume, jei nebūtų rimtos priežasties. Priežastis yra ta, kad jos atkakliai stengiasi savo tikėjimą primesti visai visuomenei, diegti mūsų vaikams per švietimą ir įstatymais bei teismų sprendimais padaryti privalomą visiems.
Tačiau nepaisant didelių aktyvisčių pastangų, Lietuvos gyventojų sveikas protas atsijos pelus nuo grūdų. „Dviejų mamų“ viešųjų ryšių akcijos nuotraukos kelia pojūtį, kad kažkas čia ne taip... Mes gi žinome, kokia didžiausia mamos baimė – tai vaiko liga. Sunku suvokti tokį angažuotumą, kad dėl politikos ar ideologinių įsitikinimų mama žaistų savo vaiko likimu.
Baigdama priminsiu širdį veriančią istoriją iš Senojo Testamento: išmintingasis karalius Saliamonas išsprendė dėl vieno vaiko kovojančių moterų ginčą, pasiūlęs jį padalyti per pusę ir kiekvienai „mamai“ duoti po puselę. Tikroji atsisakė savo dalies.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
