Bet kai net proeuropietiška save pristatančioje partijoje atsiranda Seimo nario vadovaujama parlamentinė grupė už Tautų Europą, kuri yra atvirai euroskeptiška, sunku suvokti, kodėl partijos bendruomenė ir jos vadovybė tai toleruoja, tam pritaria. Europos Parlamente frakcija pavadinimu „Tautų ir laisvės Europa” yra aršių, kraštutinių euroskeptikų frakcija. O Lietuvoje, pasirodo, gali būti vienu metu ir už, ir prieš ES; toje pačioje partijoje ir Seimo frakcijoje vieni – už stipresnę ES, kiti prieš. Labai lankstus požiūris, jei nepavadinti kitaip.
Lietuvos politikai ypač dažnai kritikuoja Europos Sąjungą (kažkodėl vadindami ją Briuseliu) dėl ES Rytų partnerystės politikos. Pamiršdami, kad Briuselyje esančios ES institucijos, ES diplomatinė tarnyba neveikia savarankiškai: jos visos turi gauti mandatą iš ES valstybių narių, tarp jų ir iš Lietuvos. Mandatui, įpareigojimui veikti, reikalingas valstybių narių sutarimas, konsensusas ar bent daugumos pritarimas, o to pasiekti pavyksta ne visada.
Rusija – prieš, ir jai visos priemonės yra tinkamos
Mūsų viešojoje erdvėje teko matyti ne vieną mirties nuosprendį Rytų partnerystės politikai. O kritikos dėl jos neįgalumo, dėl ES impotentiškos politikos Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje, Baltarusijoje lietuviškuose portaluose galima rasti kas savaitę. Ar pagrįsta toji kritika? Ar mes patys, Lietuva, padarome viską, kas mūsų galioje, kad Rytų partnerystės politika būtų rezultatyvi? Kodėl pamirštame, kad toli gražu ne visiems patinka mūsų Rytų partnerystės politika, pradėta vykdyti 2009 metais ir duodanti apčiuopiamų rezultatų? Kodėl neįvertiname, kaip įnirtingai prieš mus ir mūsų partnerius veikia Rusija, nesiskaitanti su priemonėmis, negailinti tam lėšų?
Siekdama sustabdyti Europos Sąjungos ir Ukrainos, Moldovos, Gruzijos suartėjimą, šių trijų valstybių integraciją į ES, Rusija imasi kraštutinių priemonių: prieš devynerius metus užpulta Gruzija, nuo jos atplėšta Pietų Osetija ir Abchazija, kurias dabar kontroliuoja Kremliaus marionetės, saugomos Rusijos karinių dalinių. Prieš trejus metus tapome Rusijos agresijos prieš Ukrainą liudininkais: aneksuotas Krymas, Rytų Ukrainą kontroliuoja Kremliaus išlaikytiniai, tebevyksta karas. Nuo karo pradžios iš Ukrainos išvyko 5 milijonai žmonių, šalyje – 1,5 milijono pabėgėlių iš Rytų Ukrainos, kuriems ES skiria paramą. Moldova taip pat gyvena su skauduliu ir sena problema, įšaldytu konfliktu: Padnestrėje – Rusijos „taikdariai”, atėję ir „pamiršę” išeiti, o Kremliaus marionetės vadinamos Padnestrės prezidentais, premjerais, ministrais…
Rytų partnerystės politika duoda vaisių
Nepaisant viso to, kantriai ir nuosekliai vykdoma Rytų partnerystės politika duoda savo vaisius. Šiuo metu Europos Sąjungą su Gruzija, Moldova ir Ukraina sieja Asociacijos sutartys, įskaitant galiojančius laisvosios prekybos susitarimus. Šios trys Rytų partnerystės valstybės jau gali džiaugtis beviziu režimu su ES: Moldova – nuo 2014 metų, Gruzija ir Ukraina – nuo šių metų. ES finansinė parama, suteikta šioms trims valstybėms, skaičiuojama milijardais eurų. Tačiau kaip visada vieniems tai atrodo daug, kitiems – mažai, vieniems – stiklinė pusiau pilna, kitiems – pusiau tuščia. Vieniems atrodo, kad problemą išspręstų šių trijų valstybių priėmimas į ES, kiti gi mano, kad toks ES elgesys išprovokuotų dar nematyto masto Rusijos agresiją. O žinant, kad ES yra 28 valstybės narės, pasiekti sutarimą dėl šių valstybių narystės ES tikrai nėra lengvas uždavinys. Todėl narystės klausimas atidėtas ateičiai. Tačiau jau ne vienerius metus dirbdama Europos Parlamente drąsiai sakau: einame ta kryptimi. Ir ateisime.
Armėnija, Azerbaidžanas ir Baltarusija – nesėkmės atvejai?
Tikriausiai pastebėjote, kad rašau apie tris Rytų partnerystės valstybes – Ukrainą, Gruziją ir Moldovą. Tačiau ta pati ES politika apima dar tris valstybes: Armėniją, Azerbaidžaną ir Baltarusiją. Pastarųjų interesai ir tikslai yra kitokie, todėl ir ES politika kiekvienos iš šių valstybių atžvilgiu yra skirtinga. Manau, kad apie Baltarusiją bus prasmingiau kalbėti po pratybų „Zapad”, laukti liko nedaug. Armėnija ir Azerbaidžanas nori partnerystės su ES, bet tai visai kitokio pobūdžio partnerystė, santykiai, nei tie, kurių siekia Ukraina, Gruzija ar Moldova. Beje, dabartinė Moldovos valdžia, jos politikos „dodonizacija” (naujojo šalies prezidenro Igoro Dodono ir valdančiosios daugumos bandymai įtikti Rusijai) Europos Sąjungą skatina rimtai svarstyti mūsų santykių su šia šalimi ateities perspektyvą.
Aukščiausiojo lygio susitikimas dėl Rytų partnerystės lapkritį vyks Briuselyje
Artėja Rytų partnerystės samitas, aukščiausiojo lygio susitikimas, kuris lapkričio mėnesį vyks Briuselyje. Jo metu bus nubrėžtos gairės, ką ES ir jos Rytų partnerės sieks įgyvendinti per artimiausius dvejus metus.
Ankstesnieji aukščiausiojo lygio susitikimai buvo karšti ir įsimintini: po 2009 m. Prahos susitikimo, kur buvo duotas startas Rytų partnerystės politikai, 2011-aisiais aukščiausiojo lygio susitikimas įvyko Varšuvoje. Jis buvo labai svarbus priimtais sprendimais. Prisiminkite ir 2013 m. Vilniuje įvykusį tokio formato susitikimą, kai tuometinis Ukrainos prezidentas V. Janukovyčius Vokietijos kanclerei A. Merkel pažadėjo pasirašyti ES ir Ukrainos asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimus, bet Kremliui treptelėjus koja pažado netesėjo. Įpykę ukrainiečiai susitvarkė su V. Janukovyčiumi, jo nebeliko prezidento poste, tačiau Ukrainai už norą būti arčiau ES teko sumokėti aukštą kainą: Maidanas (prisiminkite Dieviškąją šimtinę), vėliau – Rusijos karinė agresija, Ukrainos ekonomika – ant visiško žlugimo ribos. Be JAV ir ES paramos Ukraina būtų neišgyvenusi…
Pastarasis aukščiausiojo lygio Rytų partnerystės susitikimas 2015-aisiais įvyko Rygoje. Jis laikomas sėkmingu ne tik dėl pasiektų susitarimų ir priimtų sprendimų, bet ir dėl to, kad po jo gerokai pasistūmėta pirmyn, siekiant mūsų bendrų tikslų, t. y. bevizio režimo, asociacijos sutarčių ratifikavimo ir įsigaliojimo ir t. t.
Europos Parlamento rekomendacijos dėl Rytų partnerystės politikos ir Briuselio aukščiausiojo lygio susitikimui
Europos Parlamentas mane ir kolegą vokietį iš Socialistų ir demokratų frakcijos paskyrė atsakingais už Europos Parlamento rekomendacijų dėl Rytų partnerystės politikos ir aukščiausiojo lygio susitikimui, lapkritį vyksiančiam Briuselyje, parengimą. Rekomendacijų projektą pristatysime Užsienio reikalų komitete rugsėjo viduryje, Europos Parlamentas dėl jo balsuos spalį. Kas man atrodo svarbu, ką siūlau?
Pirmiausia, siūlau visas šešias Rytų partnerystės valstybes vertinti pagal jų pasiektus rezultatus. Tai reiškia, kad ateityje didžiausią paramą turi gauti didžiausią pažangą suartėjant su ES pasiekusios valstybės partnerės. ES resursai ir galimybės teikti paramą yra ribotos, todėl turime elgtis diferencijuotai.
Antra, siūlau panaudoti naujus ES finansinius instrumentus (vienam iš jų, kurio biudžetas 2017–2020 m. – 88 milijardai eurų investicijoms, smulkiam ir vidutiniam verslui remti, Europos Parlamentas pritarė liepą; juo galės pasinaudoti ir, pavyzdžiui, Ukraina ar Gruzija) ženklesnei paramai akumuliuoti tokioms šalims, kaip Ukraina, Gruzija ir Moldova.
Trečia, jei visavertė Gruzijos ir Ukrainos narystė ES kol kas nėra įmanoma, galime ir turime padaryti žingsnius, kurie dar labiau integruotų mūsų partneres į Europos Sąjungą. Vienas iš galimų žingsnių – jų narystė ES muitų sąjungoje. Jungtinė Karalystė, siekianti pasitraukti iš ES, tikriausiai sieks išsaugoti narystę muitų sąjungoje, kuri jai neabejotinai naudinga. Kodėl to nepasiūlius Ukrainai ir Gruzijai, gal ir Moldovai? Truputis namų darbų, atliktų per numatytą laiką, ir galime turėti gerą rezultatą. Narystė muitų sąjungoje būtų milžiniškas žingsnis pirmyn link visavertės narystės ES.
Ketvirta, Lietuva siūlo įgyvendinti Maršalo planą Ukrainai. Po karo sugriautai Vakarų Europai pagalbos ranką ištiesė JAV. Dabar, 2017-aisiais, laikas padėti karo alinamai Ukrainai. Žinia, ne Maršalo planu turi vadintis pagalbos planas Ukrainai, nes George'as Marshallas buvo realus žmogus, JAV valstybės sekretorius, 1947-aisiais ėmęsis iniciatyvos padėti Vakarų Europai. Bet ne pavadinime esmė, pavadinimas atsiras. Svarbu kita: turėti planą, kaip akumuliuoti ženkliai didesnės nei iki šiol apimties finansinę paramą, investicijas į Ukrainos ekonomiką, kas leistų „įsukti” smulkų ir vidutinį verslą, generuotų šalies bendrojo vidaus produkto augimą. Siūlysiu tai Europos Parlamento kolegoms ir tikiu, kad lietuvių ir ukrainiečių iniciatyva sulauks palaikymo, kad ši idėja taps Europos Parlamento rekomendacijų aukščiausiojo lygio susitikimui dalimi.
Tai toli gražu ne visos rekomendacijos. Apie kitas išsamiau – kitame straipsnyje.