Jei anksčiau iš S. Skvernelio viešoje erdvėje girdėjosi kritiškas požiūris į Kaune ir Vilniuje planuojamas statyti atliekų deginimo gamyklas, Ministro Pirmininko nuomonė šiuo klausimu per ganėtinai trumpą laiką kardinaliai pasikeitė – Seimo Aplinkos apsaugos komitete teisinosi, kad dėl šių projektų nieko nebegali padaryti ir pareiškė „negi viską stabdysi?“, netrukus ir viešai pranešta, kad Vyriausybė planuoja nekliudyti įmonėms „Lietuvos energija“ ir „Fortum Lietuva“ statyti galingų atliekų deginimo įrengimų nei Kaune, nei Vilniuje.
Toks sprendimas išsakytas net ir gavus iš Europos Komisijos įspėjimą, kad Lietuvoje pastačius dvi deginimo jėgaines veikiausiai atsirastų komunalinių atliekų deginimo perteklinių pajėgumų. Nepaisoma nei Seimo Energetikos komisijos rekomendacijų atsisakyti perteklinio projekto Kaune, nei Aplinkos apsaugos komiteto siūlymo įvertinti UAB „Akmenės cementas“ galimybes deginti atliekas.
Kol Seime šiuo klausimu vyko parlamentinės kontrolės ir buvo laukiama Vyriausybės apsisprendimo, kas bus daroma su Kauno ir Vilniaus atliekų deginimo jėgainėmis, projektai gerokai išjudėjo: dėl Vilniaus atliekų deginimo jėgainės statybos jau pasirašytos 328 milijonai eurų siekiančios rangos ir įrangos tiekimo sutartys, o dėl Kauno jėgainės rangovo bei įrangos pirkimų dar tebevyksta konkursai, kurių vertė yra apie 147 milijonai eurų.
Lietuva kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, įgyvendindama žiedinės ekonomikos paketą, iki 2030 metų privalės perdirbti 70 proc. šalyje susidarančių atliekų. Vadinasi, deginimui liks tik 30 proc. atliekų, kurios yra netinkamos perdirbimui.
Europos Komisija komunikate dėl energijos iš atliekų vaidmens žiedinėje ekonomikoje siūlo paisyti atliekų tvarkymo hierarchijos, kur deginimas yra naudojamas kaip priešpaskutinė priemonė, kad atliekos nepatektų į sąvartynus. Taip pat komunikate pabrėžiama, kad valstybės, statydamos deginimo įrenginius, turi įvertinti, ar įgyvendinus rūšiuojamojo surinkimo įsipareigojimus ir perdirbimo tikslus, pakaks žaliavų, kad tokie nauji įrenginiai galėtų veikti visą eksploatavimo laikotarpį (bent 20–30 metų).
Nors Europos Komisija pateisina atliekų deginimą, jei šiose jėgainėse tuo pačiu metu gaminama energija, tačiau pabrėžia, kad didelis atliekų deginimo lygis nedera su perdirbimo didinimo tikslais. Tai neigia neseniai Aplinkos ministro Kęstučio Navicko pasisakymuose pasigirdusias interpretacijas, kad atliekų deginimas papildys Lietuvos perdirbamų atliekų dalį. Jei tokios interpretacijos teisingos, kodėl Europos Komisija mus įspėja, kad Lietuvai, prisistačius atliekų deginimo įrenginių Kaune ir Vilniuje, kyla rizika neįvykdyti šaliai numatytų įsipareigojimų bei nepasiekti ambicingų perdirbimo tikslų?
Dar daugiau – Europos Komisija siekia iš naujo įvertinti visas, jau dabar Europos Sąjungos valstybėse veikiančias atliekų deginimo jėgaines, kad jos netrukdytų didinti atliekų perdirbimo ir pakartotinio naudojimo tikslų.
Jei Vyriausybė Europos Komisijos rekomendacijas interpretuos savaip ir nepasieksime gan nemažų atliekų perdirbimo tikslų, susikoncentruosime į deginimą, kurį Europos Sąjunga traktuoja kaip vieną iš paskutinių atliekų tvarkymo priemonių, gali nutikti taip, kad iš Europos Komisijos susilauksime sankcijų. Ar S. Skvernelis įvertino šią grėsmę ir pasekmes valstybei?
Aplinkos ministerijos atstovai teigė, kad Lietuvoje 2030 metais tinkamų deginimui atliekų susidarys 410 tūkst. tonų per metus. Tuo tarpu jau veikiančiai Klaipėdos ir planuojamoms statyti Kauno bei Vilniaus jėgainėms per metus prireiktų mažiausiai 615 tūkstančių tonų atliekų. Jau dabar akivaizdu, kad Vilniaus ir Kauno projektai yra pertekliniai ir nepagrįsti jokiais skaičiais. Iš kur jėgainės paims joms trūkstamas atliekas?
Gali būti, kad pritrūkus deginimui skirtų atliekų, Aplinkos ministerijos koridoriais pradės vaikščioti atliekų deginimo jėgainių atstovai, prašydami Lietuvoje įteisinti šiuo metu draudžiamą atliekų importą iš užsienio valstybių. Ar tikrai tokio „efektyvaus“ atliekų tvarkymo siekiame?
Seimo Energetikos komisijoje buvo siūloma, kad trūkstamą atliekų kiekį galėtų padengti pramonė. Patys pramonininkai iš tokio siūlymo tik pasijuokė: juk, žiedinė ekonomika didelį dėmesį skiria pramoninei gamybą, daiktų dizainui, kad verslas gamintų tokius produktus, kurie sudarytų kuo mažiau atliekų. Pramonė pati suinteresuota, kad jos veikloje atliekų skaičius tik mažėtų. Ir jis neišvengiamai mažės.
Lietuvoje susidarančias, tik deginimui tinkamas atliekas galima sutvarkyti ir išnaudojant esamus deginimo įrenginius. Klaipėdoje esančioje atliekų deginimo jėgainėje „Fortum“ per metus galima sudeginti apie 300 tūkst. tonų mažiau kaloringų atliekų. Likusį kiekį galėtų sudeginti kiek modernizuota „Akmenės cemento“ gamykla. Minimaliai investavusi į gamybą, ji per metus galėtų sudeginti apie 100 tūkst. tonų kietojo atgautojo kuro (KAK), kurį gamina Europos Sąjungos lėšomis regionuose pastatytos mechaninio – biologinio atliekų tvarkymo gamyklos, dėl kurių gaminamo „produkto“ šiuo metu ir kyla problemos. Gaila, tačiau racionalus ir kur kas mažesnių investicijų reikalaujantis „Akmenės cemento“ deginimo pajėgumų išplėtimo scenarijus paliekamas paraštėse.
Nejaugi energetikų klanai turi tokią didelę įtaką, jei Vyriausybė lengva ranka atveria visas galimybes įmonėms „Lietuvos energija“ ir „Fortum Lietuva“ statyti itin galingus atliekų deginimo įrenginius, neįvertinusi nei Lietuvoje susidarančio atliekų kiekio, nei galimų sankcijų iš Europos Komisijos už tai, kad galime nepasiekti žiedinės ekonomikos plano tikslų, keliamų visoms ES valstybėms atliekų perdirbimo srityje?
„Lietuvos energija“, dalyvaudama ir Kauno, ir Vilniaus atliekų deginimo jėgainių projektuose, darosi vis panašesnė į valstybę valstybėje – energetikų klanai, nepaisydami jokių šalies interesų, vykdo savarankišką politiką. Tam nedrįsta pasipriešinti net populiarusis S. Skvernelis, nors jis yra išrinktas vienmandatėje rinkimų apygardoje, kurios rinkėjai yra labai sunerimę dėl Vilniaus atliekų deginimo gamyklos poveikio aplinkai ir jų gyvenimo kokybei.
Panašu, kad S. Skvernelio „žalumas“, atsimušęs į atliekų deginimo lobizmą, subliuško. Atrodo, vėl artėjama prie jau ne kartą matyto scenarijaus, kai dėl neatsakingų sprendimų, neryžtingumo gali nukentėti valstybės interesas.