Politikus supriešinusi ir didelio pasipriešinimo iš daugiau nei 3000 miškų ūkio bei pramonės darbuotojų sulaukusi miškų ūkio valdymo reforma jau seniai kelia daugybę abejonių dėl jos skaidrumo. Ne tik dėl tokios skubos, neatliktų skaičiavimų, kaštų ir naudos analizės, neįvertinto miškų ūkio monopolizavimo galimų grėsmių, bet ir aplinkos ministro Kęstučio Navicko giminystės ryšių, kurie, ko gero, geriausiai paaiškina, kam ir kodėl reikalinga ši taip agresyviai vykdoma valstiečių reforma.
Ministras Kęstutis Navickas, jau įsisiūbavus reformai ir pasigirdus kalboms, kad tokia reforma būtų naudinga medienos pramonės įmonei vadovaujančiam jo pusbroliui Mindaugui Kasmauskiui, sakė deklaravęs savo giminystę Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijai (VTEK), bet paskui įrašą pašalinęs. Neva, taip rekomendavo VTEK, nes pusbrolis... nėra artimas giminaitis! Jei tikrai taip buvo, būtų labai įdomu išgirsti viešą komisijos pareiškimą, jog „pusbroliai“, „švogeriai“ ir „žentai“, kuriais piktinosi net prezidentė D. Grybauskaitė, dabar jau įteisinti ir ministrai bei kiti politikai jau gali visai legaliai priiminėti sprendimus, naudingus savo šeimoms ar draugų klanams?
Dar visai neseniai VTEK pirmininkas tvirtino, jog ir valstiečių lyderio globotinė gali nedeklaruoti „Agrokoncerno“ automobilio, kuriuo naudojasi. Pirmininkui teko atsisveikinti su postu, o susizgribusi komisija vis tik turėjo valios pripažinti, kad buvusi Seimo narė Greta Kildišienė pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą. Tikiuosi, kad ir ministro atveju sulauksime platesnių paaiškinimų.
Aplinkos ministras Kęstutis Navickas spėjo dar aplinkos ministerijos svetainėje „deklaruoti“ savo ryšius su savo pusbroliu, neva, keldamas sau aukščiausius skaidrumo standartus. Tai panašu į atvirą cinizmą, nes atvirai pasakyta, kad ministras net neslepia, jog vadovauja reformai, iš kurios jo pusbrolis ir jo vadovaujama įmonė gali turėti nemažos naudos.
Ministro pusbrolis M. Kasmauskis vadovauja Latvijos įmonių grupės „Latvijas Finieris“ antrinei bendrovei Lietuvoje „Likmerė“. Metinė bendrovės apyvarta viršija 12 mln. eurų. Žiniasklaidos priemonėse buvo skelbta, kad praėjusiais metais faneros gamykla „Likmerė“ iš savo akcininkų Latvijoje galėjo gauti 60 mln. eurų investiciją plėtrai, tačiau tokią investiciją prarado. Kaip rašo „Verslo žinios“, „Latvijas Finieris“ baiminosi, kad Lietuvoje gamykla nesugebės pasirūpinti žaliavomis, todėl lėšas nukreipė į Estiją. Čia ir išlenda yla iš maišo!
Įgyvendinus reformą, tokioms stambioms medienos apdirbimo įmonėms kaip „Likmerė“ nereikėtų konkuruoti su smulkiaisiais verslininkais ir siūlyti aukcionuose savo kainą už medienos kiekį atskirai kiekvienoje urėdijoje. Bendraujant su viena valstybine įmone stambioms įmonėms taptų visai lengva numušti aukciono kainą ir taip sėkmingai apsirūpinti pigesne žaliava. Tuo tarpu dabar smulkieji medienos apdirbėjai dažnai aukcione pasiūlo didesnę kainą nei stambieji, laimi aukcionus ir sėkmingai konkuruoja. Esant urėdijų sistemai medienos kainos yra aukštesnės ir tai yra valstybės interesas, nes gaunama daugiau pajamų, reikalingų miškams atkurti ir plėtoti. Ministro ir jo pusbrolio galimas interesas – kuo pigesnė mediena ir kuo didesni verslo pelnai.
Aplinkos ministrui vien deklaruoti savo ryšių interneto svetainėje nepakanka. Ministras, keliantis sau aukščiausius skaidrumo standartus, turėjo nusišalinti nuo šios reformos rengimo. Jau nuo pat pradžių jis nebuvo linkęs bendrauti, diskutuoti su miškų ūkio ir miško pramonės darbuotojų profsąjungomis, nesugebėjo joms atsakyti į elementarius klausimus, o tik bekompromisiškai atšauti: „reforma bus tokia, kokia numatoma, nes tokia yra politinė valia“. Seimo salėje paklaustas, kas jam tą valią suformavo, arogantiškai atšovė: „LR Seimas ir LR Vyriausybė!“. Ar tikrai?
Atsirandantys vis nauji faktai apie ministeriją apnikusius asmeninius ryšius ir nepotizmą verčia tuo abejoti.