L. Kasčiūnas. Baltijos kelias – tautiškumo pergalė prieš totalitarizmą

Šiemet sukanka 28 metai, kai, minėdami 50-ąsias Ribentropo-Molotovo pakto metines, du milijonai Baltijos šalių gyventojų susikibo rankomis ir sustojo į ilgiausią grandinę pasaulio istorijoje. Šis viso pasaulio dėmesio sulaukęs įvykis tapo Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių kovos už laisvę simboliu. O kuo Baltijos kelias aktualus šiandien?

Apie okupuotas Baltijos šalis Šaltojo karo metais Vakaruose kalbėta nedaug. Apie tikinčiųjų persekiojimus pasauliui skelbė Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, kad Lietuva Sovietų Sąjungos dalimi tapo ne savo noru, Vakarų pasauliui nuolat primindavo išeivijos lietuvių organizacijos. Vis dėlto informacija apie gyvenimo už „geležinės uždangos“ kasdienybę vakariečius pasiekdavo nedažnai.

Baltijos kelias buvo išskirtinis įvykis, gausiai aprašytas didžiausiuose pasaulio dienraščiuose, tokiuose kaip amerikiečių „Los Angeles Times“, „Washington Post“ ar britų „The Independent“. Visose publikacijose Baltijos kelias apibūdintas kaip Baltijos šalių gyventojų kova prieš okupacinį režimą.

Reaguodamas į įspūdingą lietuvių, latvių bei estų dalyvavimą Baltijos kelyje, Komunistų partijos Centro komitetas pareiškė, kad „viskas nuėjo pernelyg toli“. Komunistų pareiškime rašoma, kad „nacionalizmo virusas Baltijos šalyse gali paliesti visos Sąjungos gyventojų interesus“ ir kad gali turėti itin skaudžių pasekmių.

Paradoksalu, bet dėl vieno dalyko Komunistų partijos lyderiai buvo teisūs. Baltijos kelias iš tiesų buvo lietuvių, latvių ir estų nacionalizmo simbolis. Kad tuo įsitikintume, turėtume pirmiausia trumpai panagrinėti, kas gi yra nacionalizmas ir kodėl šis žodis Sovietų Sąjungoje laikytas kone keiksmažodžiu.

Nacionalizmas kaip politinė ideologija ėmė formuotis XIX a. Daugelis mažesnių tautų, tarp jų ir lietuviai, siekė išsivaduoti iš didesnių tautų priespaudos ir sukurti savo valstybes. Nacionalizmo esmė – kiekviena tauta turi teisę sukurti savo valstybę ir pati apsispręsti dėl savo ateities. Šiuo požiūriu nacionalizmas yra visiška šovinizmo, skelbiančio apie vienų tautų pranašumą prieš kitas, priešingybė. Galbūt daugeliui atrodo, kad nacionalistai siekia tautos „etninio grynumo“, nori prievarta asimiliuoti ar sunaikinti tautines mažumas. Tačiau tai nėra tiesa.

Lietuva kaip nepriklausoma valstybė 1918 m. susikūrė būtent pasinaudodama tautų apsisprendimo teise. Būtent nacionalizmas buvo varomoji jėga prieš sovietų režimą kovojusiems rezistentams, o vėliau ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui.

Baisiausi žmonijos istorijoje nusikaltimai, tokie kaip Holokaustas, Holodomoras ar Osmanų imperijoje vykdytas armėnų genocidas, buvo inspiruoti šovinistinių idėjų, kai didesnės tautos pasijunta turinčios teisę pavergti mažesnes tautas ir „atsikratyti“ joms nepatinkančiomis etninėmis, socialinėmis ar religinėmis grupėmis.

Nors Sovietų Sąjunga nuolat skelbė apie tautų draugystės idėją, tačiau šios šalies politikai itin būdingas šovinizmas. Sovietų Sąjungoje rusai akivaizdžiai dominavo prieš kitas tautas, kiekvienas imperijos gyventojas privalėjo mokytis rusų kalbos. Kai kuriose šalyse „rusifikacija“ pasiekė tokį lygį, kad net save patriotais laikantys daugelis Baltarusijos, Ukrainos gyventojų iki šiol kalba tik rusiškai, nes sovietų laikais ukrainiečių, baltarusių kalbos buvo išstumtos iš viešojo gyvenimo.

Kaip ir sovietiniais laikais, taip ir šiandien posovietinių šalių tautininkai yra tie, kurie pirmi stoja ginti savo šalies nuo naujojo Rusijos imperializmo. Prisiminkime 3–4 metų senumo įvykius Ukrainoje, kai prieš Rusijos remiamus separatistus pirmieji stojo į kovą radikalais vadinti tautinių judėjimų atstovai. „Doneckas, Slovjanskas, Kramatorskas yra pavyzdžiai to, kaip atrodo žemė be nacionalizmo: korumpuota, anarchiška, pilna parsiduoti pasirengusių samdinių. Tie kaukėti vyrai, kurie puldinėjo Ukrainos valstybines institucijas vadovaujami rusų vadų, dažniausiai nėra nacionalistai. Jie yra žmonės, kurie vykdytų kiekvienos politinės jėgos, kuri geriausiai užmokėtų ar daugiausia pažadėtų, nurodymus. Ir nors šie vyrai yra tik smulki mažuma, dauguma jiems nesipriešina“, – taip situaciją Ukrainoje apibūdino amerikiečių žurnalistė Anne Applebaum.

Grįžtant prie Baltijos kelio, šis įvykis tapo tautiškumo simboliu ne tik Baltijos šalyse. Štai 2013 m. nepriklausomybės siekiantys katalonai sudarė 400 km gyvąją grandinę, kurią įkvėpė būtent Baltijos kelias. Nors ir aiškiai suvokiant skirtumus tarp Lietuvos ir Katalonijos bei Rusijos ir Ispanijos, akivaizdu, kad Baltijos kelias tapo įkvėpimu ir kitų šalių patriotams.

Tautiškumas ir patriotizmas, o ne multikultūralizmas ir postmodernios žmogaus teisės yra tie dalykai, kurie ir ankstesniais laikais, o ir XXI a. labiausiai saugo Rytų Europą nuo stepių vilkolakio. Ir tai niekaip netrukdo Lietuvai būti visavertiška Vakarų pasaulio valstybe, nes tautiškumas ir patriotizmas yra vienos svarbiausių bendražmogiškų dorybių, be kurių būtų neįsivaizduojama visa Vakarų civilizacija.