J.Monnet, net ir būdamas technokratu, galų gale suprato, kad Europos vienijimasis – tai ne tik institucijos, teisės aktai ar direktyvos; vienijimosi procesas bus tuščias kūnas, jei neturės sielos.
Sielai neužtenka tik deklaratyvių vertybių, kurių ir šiandien ES turi labai daug. Turi rastis kultūriniai orientyrai, kurie apibrėžtų Europos bendruomenę. Ir ne tik tam, kad esamos Europos Parlamentas, Europos Komisija ir kitos institucijos įgytų daugiau teisėtumo; to reikia pačiai ES – kad ji žinotų, kas yra, kam atstovauja ir kokias vertybes gina. Juk kasdien tenka kautis dėl išgyvenimo geopolitinėse džiunglėse, kuriuose daug gyvūnų, norinčių primesti savo vertybines sąvokas, sampratas ir idėjas.
Tikrą ES šalių bendrystę gali kurti tik istorija, tačiau nuo jos bandoma pabėgti. Dažniausiai svarstoma, kad istorija – įtampų tarp visuomenių šaltinis, savotiška Pandoros skrynia, kuri atvertų šimtmečių žaizdas tarp Europos tautų. Todėl yra šalinamasi tautinių valstybių istorijos, taip ir nepajėgiant pasiūlyti tam alternatyvos; bet kartu yra palaidojama galimybė atsakyti į klausimą, kokios kultūrinės ir religinės tradicijos buvo ir yra esminės kuriant Europos tapatybę.
Pavyzdžių apie istorinių sampratų skirtumus toli ieškoti nereikia. Nacizmo ir komunizmo vaidmuo daugelio Vakarų Europos šalių istorinėje sąmonėje išlieka labai skirtingas. Nepaisant abiejų totalitarinių režimų žiaurumų bei dešimčių milijonų aukų, nacizmo ir stalinizmo nusikaltimai žmoniškumui nėra sulyginami – priešingai, neretai kartojama Kremliaus versija, esą sovietai iš tiesų buvo išvaduotojai, o ne okupantai, kurie ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui tęsė nekaltų žmonių trėmimus ir naikino ideologijai netarnaujančias visuomenės grupes. ES skelbiasi esanti anti-nacionalistinė, bet niekada nėra savęs įvardijusi kaip anti-komunistinės bendruomenės. O tai didelis įžeidimas daliai ES valstybių, ypač Vidurio Europos tautoms.
Tokie istoriniai dvilypumai tampa problema ne tik svarstant apie ES kaip politinio darinio ateitį, bet ir sprendžiant tokias problemas kaip Kremliaus agresija Rytuose. Deja, bet daugelis ES politikų iki šiol dar nesuprato, kas yra Putino režimas ir ko jis siekia. Nesuvokiama, kokie tikrieji apsimestinių Maskvos kalbų apie „taiką“ motyvai, kokie interesai apipina deklaruojamą siekį stiprinti „tarpusavio pasitikėjimą“, „neprovokuoti“ ar vengti „ginklavimosi varžybų“. Neturėdama bendros istorinės atminties Europa yra bendruomenė, kuri nežino savo istorijos, todėl yra linkusi istorijoje padarytas klaidas kartoti.
Tokioje situacijoje ES gali turėti daug simbolių – pavyzdžiui, himną ar vėliavą, – bet jie neturės jokio vienijančio krūvio. Paradoksalu, bet turbūt vienintelė tauta, kurios atstovai per visus šešis ES gyvavimo dešimtmečius žuvo rankose laikydami ES vėliavą – labai stiprią istorinę atmintį turintys ukrainiečiai. Būtent istorinė atmintis juos ir išgelbėjo nuo Kremliaus atakų. Ukrainiečių tautinė tapatybė tapo svarbiausia kliūtimi Vladimiro Putino „rusiškojo pasaulio“ plėtrai. Būtent nacionalizmas, kurį Vakaruose daug kas nori nurašyti kaip XX a. atgyveną, pristabdė imperiją ir apsaugojo Europos civilizaciją.
Rytų Ukrainos atvejis rodo, jog hibridinis karas, „žalieji žmogeliukai“ ir chaosas nežinant, kas ir prieš ką turi kovoti, įmanomas tik ten, kur nėra tautinės tapatybės, ryšio su bendruomene ir valstybe. Kaip taikliai pastebi Anne Applebaum: „Doneckas, Slovjanskas, Kramatorskas yra pavyzdžiai to, kaip atrodo žemė be nacionalizmo: anarchiška, pilna parsiduoti pasirengusių samdinių. Dauguma vietinių žmonių kovą stebi pasyviai ir yra pasirengę susitaikyti su bet kuria valdžia, kokią tik gaus. Tai yra žmonės, atsitiktinai apsigyvenę ten, kur gyvena, kurių tėvai ar seneliai ten atvyko dėl sovietinio biurokrato įgeidžio, kurie nejaučia prieraišumo jokiai tautai ar valstybei. Tik žmonės, kurie jaučia tam tikrą atsidavimą savo visuomenei, tik tokie žmonės, kurie vertina savo tautos kalbą, literatūrą ir istoriją, tik žmonės, kurie dainuoja tautines dainas ir kartoja tautines legendas, bus pasiryžę dirbti dėl savo visuomenės.“
Europa privalo suvokti, kad ji taip pat gali virsti Rytų Ukraina, jei vengs bendros tapatybės paieškų, apeis nepatogius klausimus, pirmenybę teiks trumpalaikei ekonominei naudai, o ne ilgalaikiams tikslams. Kol nebus vertybinės sąjungos, nebus ir politinės – tuo neabejotinai sieks pasinaudoti priešiškos jėgos.
Daug darbų laukia ir mūsų Lietuvoje. Kalbėdami apie Europą dažnai pamirštame, kad ir patys turime neišspręstų problemų, kurios silpnina mūsų bendruomenės ryšius, nenubrėžia aiškių orientyrų ateinančioms kartoms. Pavyzdžiui, ar šiandien tikrai suvokiame, kas buvome mūsų valstybės „tėvai kūrėjai“? Ar suvokiame jų nuveiktų darbų prasmę? Artėjant valstybės šimtmečio minėjimui turime atsigręžti į praeitį, atsakyti į ne visada lengvus ar malonius klausimus, tačiau kartu aiškiai apsibrėžti, kas esame ir kuo norime būti.
O tuomet jau galėsime reikalauti Lietuvos Vyriausybės dėti pastangas, kad viso žemyno lygiu komunistinės diktatūros aukos nebūtų diskriminuojamos ir Vidurio Europos atmintis rastų deramą vietą visos Europos istorinėje atmintyje.