Pasirodo, kad Lietuvos bankas verslo atstovams kelia ne ką mažiau įtampos nei pasaulinės krizės. Taip, galbūt banko vadovas iš tiesų išmano savo darbą, galbūt jis skaito visas „Financial Times“ antraštes ir dienas leidžia aptarinėdamas naujausias finansų rinkos tendencijas, bet vienas klausimas vis tik lieka neatsakytas – kodėl verslams be perstojo kišami pagaliai į ratus?
Pamenu, kai pirmą kartą skaičiau Iljos Larso pastebėjimus apie Lietuvos banko siekį apriboti fintech įmonių kūrimą Lietuvoje. Tą patį buvo minėjusi ir politikė Aušra Maldeikienė. Tuomet maniau, kad jie šiek tiek hiperbolizuoja. Ekonomika auga, verslas auga, tai kokios dar problemos, kokie apribojimai? Bet pokalbiai su rinkėjais, kurių tarpe daug verslininkų, atvėrė man akis. Pasirodė, kad LB baimę jų tarpe sėja dar atkakliau nei ūkininkai agurkų daigus pavasarį.
Taip, aš balsavau už dabartinį Lietuvos banko vadovą, nes pasitikėjau jo kompetencija. Net ir patys verslo atstovai neteigia, kad jis nekompetentingas. Problema šiuo atveju slypi kitur ir tai yra baimė. Baimė, kuri virsta begaliniu kontroliavimu ir veiksmais, kurie verslui ne tik kad nepadeda, bet ir trukdo. O tokius dalykus prieš balsavimus be galo sudėtinga pajausti ir pamatyti, nes net ir pats būsimas kandidatas piešė vaizdą, kaip stengsis kontroliuoti naują finansų rinką.
Pradėsiu nuo paprastų žmogiškų skundų. Buvau ramus, kai mano žmona keikė mane dėl to, kad esu politikas ir kad bankas uždavinėja nesibaigiančius klausimus, kurie niekaip nesusiję su jos vystoma veikla. Na, ką padarysi, esi politiko žmona ir teks susitaikyti su tokia sunkia dalia.
Per daug nesijaudinu ir dėl savęs, kai laikas nuo laiko gaunu atnaujinti savo bankinius duomenis, kuriuose vis turiu pakartoti, jog nesu vagis. Šiek tiek erzina, nes galvoje vis dar skamba antraštės, kaip vienas Lietuvos pilietis ramiai apiplėšė įmones, o bankai nieko nepastebėjo.
Tuo tarpu aš vėl ir vėl turiu pildyti anketas tam, kad Lietuvos bankas patikėtų, jog nesu vagis. Bet vis tiek pildant begalines formas galvoje kažkuriuo momentu nuvilnija mintis: „O gal tikrai esu vagis, tik dar pats to nežinau?“ Kita vertus, esu politikas, o kai kurie mano kolegos turi ne pačią geriausią reputaciją, tad nieko nepadarysi. Kažkada sau pagalvojau, kad bankai į mane žiūri taip kaip ir visuomenė: jeigu esi politikas – tai jau beveik aišku, kad esi ir vagis.
Visa tai tapo problema tada, kai pokalbių metu verslininkai ėmė skųstis, kad bankų klausimai ir biurokratija tampa vis didesne našta. Yra verslininkų, kurie su bankais dirba jau daugelį metų ir pastaruoju metu jie visi pradėjo jaustis taip, tarsi būtų sankcijų pažeidinėtojai ir kitokie nusikaltėliai.
Vienas verslininkas keistai jaučiasi, kai gauna banko užklausą, kurioje yra skyriaus pavadinimas, bet net nėra asmens vardo ir pavardės, kuris duoda užklausą. Bankas paaiškina, kad tai yra duomenų apsauga ir esą jie turi teisę taip siųsti laiškus. Keista. Juk ir savo vaikus mokome neatsakinėti į anoniminius laiškus, o čia bankas – rimta institucija – siunčia laiškus be jokio žmogaus pavardės ar kitokių duomenų. Bet aišku, tai juk bankas, jis gali sau tai leisti.
Esu ir pats gavęs laišką iš banko, kuriame nebuvo jokio vardo ar pavardės, tik skyriaus pavadinimas. Lyg ir galėjau į jį neatsakyti, nes nebuvo nurodytas siuntėjas, bet paskambinus ir pasidomėjus, kas tai per laiškas, bankas itin maloniai paaiškino, kad atsakyti privalu, nes tai jie jį ir išsiuntė.
Jei atvirai, per savo politiko karjerą nemačiau nei vieno laiško, kuris LR Seime būtų pasirašytas kaip, pvz., „Teisės departamentas“ ir tiek žinių. Būtų niekai, bet tai niekaip nekoreliuoja su tuo ko mokome gyventojus apie tai į kokius laiškus nereikėtų reaguoti.
Bankas aiškina, kad visus šiuos papildomus reikalavimus kelia Lietuvos bankas. Suprantu, kad kontrolė ir prižiūra būtina, tačiau bijoti naujų verslų ir juos iš anksto įtarinėti kaip tokius, kurie galimai darys nusikaltimus, mano akimis yra tiesiog paranoja. Paranoja, kuri tikrai netinka tokiai solidžiai institucijai kaip Lietuvos bankas.
Kalbantis su verslininkais, vis dažniau kyla mintis, kad Lietuvos bankas daro viską, kad Lietuvoje liktų tik tradiciniai bankai, o fintech’ų, kurie nėra pažįstami banko pirmininkui ir LR Prezidentui, turėtų nelikti. Mažiau rūpesčių, mažiau galvos skausmo. Sovietmečiu juk irgi buvo tik vienas bankas – patogu, aišku, saugu. O ir žmonės nesiskundė. Čia dabar mes jau tapome pernelyg išlepę.
Yra žinomas ir faktas, kad nauja, finansines paslaugas ketinusi teikti įmonė iš Ukrainos jau keliauja į kitą šalį. Ji atleidžia savo darbuotojus, naikina ofisą ir traukiasi. Kur? Kol kas neaišku. Lenkija, Airija? Visai netrukus sužinosime ir galėsime palinguoti galvą, kad praleidome progą turėti dar vieną įmonę, kuri mūsų šalyje mokėtų mokesčius, kurtų gerai apmokamas darbo vietas ir gal ateityje prisidėtų prie to, kad galėtume kaip Šveicarija turėti savo F-35 lėktuvų eskadrilę.
Jiems įgriso Lietuvos banko paranoja ir kvailas gainiojimas, prašymas įrodyti tai, kas praktiškai yra neįrodoma. O įmonė atėjo su gražia idėja, kad Lietuva juos taip palaiko kare, jog jie tiesiog prievalo prisidėti prie mūsų šalies gerovės ir ekonomikos, nes jiems nėra skirtumo, kur vystyti tarptautinį verslą. Su tuo ir sveikinu Lietuvos banką. Jums pavyko!
Apie kitą bėda jau pačiuose bankuose šnabžda jų vadybininkai. Jie sako, kad dėl Lietuvos banko paranojiško elgesio ne viena verslo įmonė perkėlė sąskaitas į kitas šalis, kuriose jie tiesiog jaučiasi labiau laukiami ir geidžiami. Svetur įsikūrusiuose bankuose jie jaučiasi verslininkai, o ne nusikaltėliai.
Girdėjau Lietuvos banko vadovo pasisakymą, kad reikia dairytis kokybės, o ne kiekybės. Jau tuomet šyptelėjau. Kaip ilgametis visuomenininkas, ne kartą esu girdėjęs kalbas apie narių kokybę, o ne kiekybę. Visuomet kildavo klausimas: na ir kaip tą kokybę nustatyti, kol tu dar žmogaus nematei, neturėjai bendrų darbų ir veiklų?
Tas pats ir su naujomis finansų įmonėmis. Kaip jos gali įrodyti savo sąžiningumą, jeigu dar net nepradėjo veiklos? Savo laiku man teko būti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos nariu. Kai komisija įgavo šiokį tokį svorį, buvo visa eilė prašymų įvertinti kai kurių leidinių straipsnius ir nustatyti ar jie nepažeidžia žurnalistinės etikos.
Gerai atsimenu, kaip komisijos nariai aiškiai pasisakė, jog mes nesame glavlitas (sovietinė žiniasklaidos kontrolės institucija) ir jie gali rašyti ką nori ir kaip nori. Tai yra laisvė. O kai jau bus pastebėti etikos pažeidimai, apie tai ir pranešime.
Lygiai tas pats principas turėtų galioti ir Lietuvos banke. Pirma reikia leisti veikti, tada stebėti, kontroliuoti ir (prireikus) bausti. Suprantu, kad gauti atlyginimą iš valstybės mokesčių mokėtojų pinigų ir kontroliuoti dešimt finansinių institucijų yra gerokai patogiau, nei gauti tą patį atlyginimą, kai aplinkui zuja šimtai didesnių ar mažesnių finansinių įmonių. Vienas vargas, nepatogu. Dar persidirbs.
Bet ar Lietuvos banko vadovas supranta, kad savo veiksmais, siekdamas patogumo, gena lauk verslininkus, verslus ir įmones lauk iš Lietuvos? Ar supranta, kad taip veikdamas, jis tik tolina mūsų iliuzijas turėti itin galingą kariuomenę, stiprią socialinę ar sveikatos sistemą?
Ir visa tai tik dėl patogaus gyvenimo. Aušra Maldeikienė teisi, pateikdama faktus apie tai, kaip Lietuvoje mažėja fintech’ų, o verslininkai į viską reaguoja labai paprastai – jie ieško vietos ten, kur viskas vyksta gerokai greičiau ir demonstruojama daugiau pagarbos jų veiklai.