Konferencijoje dalyvavo ir vienas iš nepatenkintųjų dabartiniu įstatymu istorikas Jaroslawas Wolkonowskis, daugiausia žinomas dėl darbų apie Armijos Krajovos veiklą 1939–1945 m. Lietuvoje. Mat jam, kaip pats prisipažino, tik tris mėnesius tepavyko jaustis laimingam, kai buvo pasinaudojęs 2022 m. paskelbtu Vilniaus miesto apylinkės teismo leidimu rašyti raidę „l“ su perbrauka jo varde ir pavardėje. Vėliau teko paklusti įstatymui. Istorikas priminė ne kartą Lietuvą jau užklupusias buvusio ir dabartinio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radosławo Sikorskio nepasitenkinimo audras, esą nekalbant jau apie galimą paties Donaldo Tusko užsirūstinimą karo grėsmės akivaizdoje.
Visi trys kalbėtojai nė karto nemėgino interpretuoti asmenvardžių rašybos klausimo iš Lietuvos piliečių pozicijos, išskyrus, žinoma, reikalavimus Lietuvai paklusti. Jie ir mes. Jie, kuriuos gins jų Lenkija ir Europos Sąjunga, nuo mūsų su savo Lietuva. Lyg jiems ta Lenkija svarbiau būtų. O gal yra svarbiau?
Jeigu vien tik tokios konferencijos dalyvių pasiklausytum, tai gali panirti į baisų pesimizmą. Ačiū Dievui, dar ne laikas. Tikėkimės. Mat Konstitucinis Teismas 2023 m. gruodžio 28 d. išaiškino, kad Lietuvoje galioja Konstitucija, kurios 14 straipsnis skelbia, kad valstybės kalba yra lietuvių, todėl ir minėtasis asmenvardžių įstatymas, ribojantis asmenvardžių perrašą, atitinka Konstitucijos reikalavimus. Mat svarbiausias dalykas yra tai, kad ypatinga konstitucinė vertybė yra lietuvių kalba, o konstitucinis valstybinės kalbos statusas kelia ypatingus reikalavimus įstatymų leidėjui Seimui – valstybinės kalbos klausimu jis gali priimti sprendimus tik gavęs autoritetingos įgaliotos institucijos išvadas, kad nepažeistų konstitucinio imperatyvo saugoti valstybinę kalbą.
Todėl ir Seimas galįs spręsti tik įvertinęs galimą pavojų bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui. Įstatymo įgaliota tokia kompetentinga valstybės įstaiga yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK). Net kelis kartus, ne vieną dešimtmetį, Seimas, kreipęsis į VLKK, gaudavo tokią pačią išvadą – tik ypatingais atvejais galimos išimtys perrašant asmenvardžius iš kitų dokumentų, dažniausiai – iš kitų šalių dokumentų santuokos su kitos šalies piliečiu atveju, kad nesiskirtų tos pačios šeimos pavardės užrašymas. VLKK niekada nėra rekomendavusi remtis tautybe ar istoriniais dokumentais. Tiesiog VLKK darydavo išvadą, kad tam tikrais atskirais, taigi nedažnais, atvejais galimas užrašymas ne lietuvių abėcėlės raidėmis, o lotynų, bet be diakritinių ženklų.
Reikia tik įsivaizduoti, kas būtų, jei būtų leista rašyti svetimų abėcėlių raidėmis su visais diakritiniais ženklais! Net Didžioji Britanija to neleidžia. Kur klaviatūroje reikėtų rasti tuos ženklus? Kiek kartų reikėtų ją perjunginėti į vis naujas skirtingas kalbas?
Atsiliepdamas į KT sprendimą ir vykdydamas savo pilietinę pareigą, Lietuvių kalbos institutas kaip kompetentingiausias lituanistikos mokslo centras savo iniciatyva parengė išvadas dėl asmenvardžių rašybos principų ir paskelbė jas savo tinklalapyje, kad visi suinteresuotieji galėtų su jomis susipažinti, o VLKK galėtų jomis pasiremti rengdama savo išvadas. Kalbos institutas taip pat išdėstė išvadas pagrindžiančius argumentus. Tiesiai šviesiai pasakyta:
1) raidės su kitų kalbų diakritiniais ženklais Lietuvos piliečių asmenvardžiuose būtų rašomos pagal kitų valstybių valstybinių kalbų abėcėles ir jų nustatytas rašybos taisykles, o tai neatitiktų daugiau kaip per šimtmetį susiklosčiusios lietuvių kalbos tradicijos,
2) būtų destabilizuojamos rašybos, tarties ir kirčiavimo normos, tai sukeltų pavojų lietuvių kalbos sistemai bei vartosenai ir trikdytų sklandžią visų Lietuvos įstaigų, įmonių ir organizacijų komunikaciją,
3) lietuvių kalbos rašybos sistema paremta fonetiniu rašybos principu, todėl invazinių rašmenų, jų tarties ir kirčiavimo principų įsigalėjimas pažeistų lietuvių kalbos savitumą ir kultūrinį autentiškumą.
Tą patį patvirtino ir Vilniaus miesto apylinkės teismas, sutikęs su prokuratūros pozicija, kad Lietuvoje įteisintas asmenvardžių rašymas pasuose su vadinamosiomis „trimis raidėmis“, tačiau ne diakritiniais ženklais. Akivaizdu, kad vietos lenkų politikai, kaip ir kairuojantys lietuviai, o galiausiai ir Lenkijos naujoji valdžia spaus (ir jau viešai spaudžia) Lietuvą įteisinti ir diakritinius ženklus.
Lenkiški reikalavimai Lietuvai darkyti savo kalbą ir siaurinti jos viešojo vartojimo ribas niekada nesiliaus. Nesiliaus, kol neatsiras politikų, drįstančių valingai pasakyti, kad to Lietuvoje nėra, nebus ir negali būti. Latvijoje tokia pozicija seniai išsakyta ir problemų Lenkijoje dėl to nekyla. Priešingai, Lenkija supranta tik tokią principingą kalbą, o nuolaidas priima kaip padrąsinimą reikalauti daugiau. Lietuva neturi daryti šios klaidos.
Masinės rusakalbių imigracijos į Lietuvą iš posovietinių valstybių kontekste valstybinės lietuvių kalbos išsaugojimas ir jos vartojimo visose viešojo gyvenimo srityse užtikrinimas tampa ypač svarbus. Tautos išlikimas priklauso ne tik nuo absoliučiai būtino pasirengimo karinei gynybai, bet ir valios apsaugoti ir stiprinti mūsų nacionalinės tapatybės pagrindus. Kalba tarp jų – pirmoje vietoje.