Matyt, tokiu Trojos arkliu Lietuvos valstybei gali tapti Vyriausybei Teisingumo ministerijos teikiamas Tautinių mažumų įstatymas, su kurio projektu galima susipažinti Seimo portale.
Kas gali ryžtis tokiu sudėtingu Lietuvai metu, kai vyksta vis intensyvėjanti nevaldoma imigracija, siūlyti ją įteisinti atskiru įstatymu?! Taip, mažumų įstatymo projekte kalbama tik apie ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečius, bet laikas bėga greitai – Lietuvos pilietybė gali būti įgyjama natūralizacijos būdu, teisėtai nuolat Lietuvoje pragyvenus 10 metų. Savivaldos rinkimuose gali balsuoti visi laikiną leidimą gyventi Lietuvoje turintys ES piliečiai, o ne ES šalių piliečiams keliamas reikalavimas turėti nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje. Vykstant šimtatūkstantiniams imigracijos srautams kai kurių savivaldybių, pvz., Vilniaus miesto, gyventojų sudėtis jau dabar yra neatpažįstamai pasikeitusi vos per vienus po pastarųjų rinkimų prabėgusius metus.
Perskaičius įstatymo projektą, pagrindinis kylantis klausimas yra kodėl tautinės mažumos vertinamos pagal pilietybės turėjimą? Įstatymo projekto rengėjai tikriausiai skirtingai apibrėžia tautinę mažumą ir tautinę bendriją, bet projekte to neeksplikuoja. Tokį spėjimą suponuoja visiškas atsiribojimas (projekte nė neminint) nuo Tautinių mažumų departamento prie Vyriausybės (direktorė Vida Montvydaitė) ir prie jo veikiančios Tautinių bendrijų tarybos: šių metų balandžio 10 d. paskelbtos 2024–2029 m. kadencijai išrinkto šios Tarybos 21 nario pavardės.
Reikia suprasti, kad aptariamajame įstatymo projekte atsiribojama nuo ne lietuvių ne piliečių: vienas dalykas yra, pvz., Lietuvos pilietis žydas ir visai kas kita – ne pilietis žydas. Arba rusas. Arba lenkas. Nes ne piliečiai musulmonai gali tik pageidauti statyti mečetę Lukiškių aikštėje vietoje kada nors vis numatomo Vyčio, o tapę piliečiais gali priminti netoliese buvusią, bet nugriautą mečetę – kas gi norės dabar atsisakyti jos vietoje kilsiančio Vyriausybės kvartalo, todėl gali tekti nusileisti dėl Lukiškių. Arba, kaip jau yra siūloma, pervadinti dalį Dzūkijos etninio regiono ties Vilniumi į Lenkų etninį regioną. Arba uždrausti stambinti mokyklas ne lietuvių ugdomąja kalba. Arba apskritai be numatomos Tautinių mažumų švietimo tarybos pritarimo nespręsti valstybės švietimo politikos klausimų, pvz., dėl visuotinio perėjimo prie lietuvių ugdomosios kalbos bendrojo lavinimo mokyklose.
Teikiamas Tautinių mažumų įstatymo projektas, palyginti su daugeliu jo pirmtakų, rengtų po to, kai 2010 m. nustojo galioti dar LTSR 1989 m. priimtasis (už jį balsuojant dar nebuvo nei laisvos Lietuvos, nei referendumu priimtos jos Konstitucijos), yra toks aptakus, kad neaišku, o kam jo apskritai reikia toms pačioms Lietuvos tautinėms mažumoms – juk 1989-ųjų įstatyme reglamentuoti dalykai didžiąja dalimi jau seniai yra integruoti į kitus Lietuvos įstatymus.
Projekte nurodoma, kad rengiamo įstatymo objektas – tautinės mažumos: „3. Tautinė mažuma – grupė Lietuvos Respublikos piliečių, turinti šiuos požymius: gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje, turi ilgalaikius, tvirtus ir nuolatinius ryšius su Lietuvos Respublika, gyventojų skaičiumi yra mažesnė nei likusi Lietuvos Respublikos gyventojų dalis, ir yra vienijama siekio išsaugoti savo tautinę tapatybę.“ Taigi, tokia tautine mažuma gali būti laikomi, pvz., rusai. Arba baltarusiai. Arba lenkai. Ir t. t. Kalbama apskritai apie Lietuvoje gyvenančius rusus, baltarusius, romus, karaimus, žydus, lenkus ir kt., o atskiri tos grupės nariai gali būti ir neseniai atvykę į Lietuvą, pvz., rusų tautinę mažumą sudarys tiek senieji Lietuvos gyventojai, tiek ir naujieji – juk įstatymu neaptariama, kuriems rusams būtų draudžiama, pvz., mokytis ugdomosios tautinių mažumų kalbos mokykloje ar dalyvauti gyvenamosios vietovės visuomeniniame gyvenime, pvz., apsisprendžiant dėl paminklų ar gatvių, skverų pavadinimų ir kt. O gal ir dėl autonominio valdymo tautinės sudėties pagrindu. Ar mokyklų ir darželių ugdomosios kalbos.
Aptariamojo įstatymo projekte pagrindinis dėmesys skiriamas Tautinių bendrijų tarybai, bet neaptariama, kuo ji skirtųsi nuo jau veikiančio tokio paties pavadinimo organo prie Tautinių mažumų departamento – tiesiog numatoma, kad ji turėtų būti „kolegiali patariamoji visuomeniniais pagrindais veikianti institucija, sudaryta iš tautinių bendrijų, nevyriausybinių organizacijų, veikiančių tautinių mažumų teisių įgyvendinimo srityje, atstovų“. Ši institucija būsianti visuomeninė, bet jos pageidaujami įgaliojimai neprilygsta kitų visuomeninių organizacijų įgaliojimams – akivaizdžiai įsivaizduojami didesni nei kitų.
Mat sugalvotas toks mechanizmas: dabartiniam Seimui priėmus šį taip aptakiai surašytą įstatymą, toliau viskas eitų kaip per sviestą: projekto 16 straipsnis numato įgalioti Vyriausybę arba įgaliotąja institucija vadinamą Kultūros ministeriją ar švietimo, mokslo ir sporto ministrą (ne ministeriją!) nedelsiant, t. y. iki 2024 m. gruodžio 31 d., priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Jeigu numatytas toks spartus įstatymo įgyvendinimas, tai reikia suprasti, kad tie aktai jau paruošti: dėl kitakalbių mokyklų, dėl nelietuviškos žiniasklaidos, dėl valstybinės kalbos mokėjimo bei vartojimo reikalavimų, dėl savivaldybių ribų reguliavimo ir dar daugelis kitų. Tai reiškia, kad Seimui vienąkart priėmus šį įstatymą, toliau jau viskas klostytųsi daug lengviau: nereikėtų viešų balsavimų, debatų – tiesiog būtų įgyvendinti pageidaujami pokyčiai ir tiek. Kad to tikimasi ne be pagrindo, rodo Savivaldybių asociacijos atsiųstas projekto vertinimas: „Lietuvos savivaldybių asociacija, susipažinusi su Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo projektu, pastabų ir siūlymų pagal savo kompetenciją neteikia. [Pasirašo] Direktorė Roma Žakaitienė.“
Šie nuogąstavimai gali pasirodyti perdėti tik vienu atveju – jei nebūtų šio įstatymo projekto, nes tai reikštų, kad valstybėje deramai elgiamasi su tautinėmis mažumomis ir jų kultūros puoselėjimu. Įstatymo projekte numatyta, kad „Kultūros ministerija formuoja valstybės politiką tautinių mažumų srityje, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą.“ O visos kitos „Valstybės ir savivaldybių institucijos, rengdamos veiklos planavimo dokumentus, numato priemones, kurios skatintų tautinių mažumų integraciją į Lietuvos visuomenę, puoselėti ir plėtoti tautinių mažumų kultūrą, papročius, kalbą ar tarpkultūrinį bendradarbiavimą.“
Kyla klausimas: ar iki šiol buvo nepuoselėjami tautinių mažumų reikalai? Tai kodėl iki šiol kultūros ministrui nereiškiama jokių pastabų dėl jo kuruojamos tautinių mažumų srities, o tik jis pats stengiasi atleisti Valstybinės kalbos inspekcijos viršininką, reikalaujantį laikytis valstybinės kalbos įstatymo taip pat ir gausiau tautinių mažumų gyvenamose teritorijose? O kaip dėl nė neminimo Tautinių mažumų departamento veiklos? Bus dvi ar viena Tautinių mažumų tarybos? Čia tinka toks senas anekdotas apie karinę įgulą: kai buvo pranešta apie netrukus įvyksiantį generolo vizitą, buvo susizgribta, kad sakydamas prakalbą tas nedidelio ūgio generolas bus blogai matomas kareiviams, todėl numatyta pastatyti jam tribūną. Bet dėl laiko stygiaus baimintasi nespėti, todėl duotas įsakymas įrengti dvi tribūnas – gerą, tvirtą, kuriai suręsti reikėtų daugiau laiko, todėl dėl visa ko įsakyta greit sukalti atsarginę – paprastesnę, iš neobliuotų lentų. Panašu, kad tokį sprendimą dėl dviejų tarybų yra priėmę ir Tautinių mažumų įstatymo rengėjai: viena, paprastesnė, taryba būtų skirta visiems ne lietuvių tautybės Lietuvos gyventojams, o kita, kuriai teikiamo įstatymo pagrindu nebūtų įmanoma prieštarauti – tik piliečiams. Ir siektų pasidalyti Lietuvą: dalį lietuviams, o dalį – ne.
Kokia efektyvi tarybų valdymo forma, jau įrodyta tarybų sąjungos laikais – juk valdžia tarybų sudėtį gali keisti kaip panorėjusi. Veikia ši valdymo forma ir dabartinėje Lietuvoje – kaip parodė generalinio LRT direktoriaus rinkimai, taryba gali rinkti tol, kol išrinks tą, ką reikia, o jei kuris tarybos narys suabejoja, jį galima pašantažuoti ir jis nebeabejos. Tokiu pačiu principu gali būti valdoma ir numatoma Tautinių mažumų taryba, o paspaudus ji gali pritarti ar nepritarti daug kam – pvz., apsisprendus priimti Lietuvoje imigrantų kvotas, steigti jų stovyklas kad ir prie Trakų pilies ar Kuršių nerijoje, prie Nidos prieplaukos. Angela Merkel panašiai elgėsi naudodamasi savo valdžia, o Lietuvoje numatomas specialus įrankis net ir susiklosčius nepalankiai politinei situacijai Seime ir Vyriausybėje.
Sąmoningai keičiant etninę gyventojų sudėtį, bus siekiama skubiai įpilietinti daugybę visais atžvilgiais neintegruotų ekonominių imigrantų, ištrinti skirtumus tarp jų ir visateisių valstybės šeimininkų, o tuo tikslu tereikia kuo skubiau „multikultūrinti“ titulinę valstybės tautą – priėmus Tautinių mažumų įstatymą, teisinis pagrindas būtų sukurtas.
Kliūtys šalinamos jau dabar – tiek Seimo pirmininkė, tiek Vyriausybės vadovė aktyviai priešinasi Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimams dėl valstybinės kalbos mokėjimo įsidarbinant imigrantams. O įteisinus daugybinę pilietybę, ir pavėžėjai iš Vidurinės Azijos, ir statybininkai iš Baltarusijos, ir daugelis kitų įgytų galimybę dar geriau nei sovietų laikais asimiliuoti titulinę Lietuvos tautą, labai greitai virsiančią tautine mažuma savo pačios žemėje. Tokia kryptis jau ryškėja iš Valstybės pažangos strategijos „Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“.
Šiais metais laukia ne vieni rinkimai ir visi turime galimybę pasirinkti atsisakyti šio pražūtingo kelio ir rinktis kitą – lietuviškos Lietuvos išsaugojimą. Pirma proga tam jau birželio 9 dieną Europos Parlamento rinkimuose. Juk atvirų sienų ir tautinės įvairovės skatinimo politika ateina būtent iš Briuselio.
***
Laima Kalėdienė yra kalbininkė, profesorė, Nacionalinio susivienijimo tarybos narė.